Per dykumą – į žydinčią oazę
Dievo plane nėra paklaidų ir mažiausių netvarkos elementų. Kaip Jėzus, pirmiau negavęs krikšto malonių, tai yra nepatyręs Šventosios Dvasios išsiliejimo, negalėjo Jos būti vedamas į dykumą ir, iš jos grįžęs, bematant pradėti viešosios veiklos, taip ir Jo mokiniai pirmiausia turi dvasia subręsti bei pasiruošti priimti Dievo Dvasios dovanas, kad, pavyzdžiui, per rekolekcijas, dar labiau atvėrę savo širdis Viešpačiui, taptų Jo malonių laidininkais kitiems.
Dykumoje Išganytojas meldėsi, pasninkavo ir dėl mūsų leidosi keturiasdešimt dienų šėtono gundomas (plg. Mk 1, 13). Be abejo, piktoji dvasia, žinodama, kad Jis yra nesutaikomas jos priešas, nes rengiasi įkurti Dievo karalystę žemėje ir sugriauti šėtonišką karaliją, kiek tik jai buvo leista, įvairiais būdais Jam stengėsi iš pasalų „įkasti“. Atmesdamas visus gundymus, Jis demaskavo visas šėtono bejėgiškumo užmačias. Žinoma, piktasis, kreivai išsišiepęs, žvelgs į merdėjantį ant kryžiaus Jėzų, bet gražiausią šypseną padovanos tas, kas džiaugsis paskutinis…
Keturiasdešimt dienų simbolizuoja ne tik izraeliečių keturiasdešimt klajonių metų dykumoje (plg. Įst 8, 2), bet tai – ir mūsų gyvenimo trukmė, kuri yra paženklinta įvairiais išbandymais bei palaiminimais, nes per daugybę vargų mums lemta peržengti su niekuo nesulyginamo dieviško pažado išsipildymo slenkstį (plg. Apd 14, 22).
Mūsų gyvenimas – tarsi smėlynų dykvietė, kurioje nelabasis kaip be vietos slankiojantis žmogėdra liūtas (plg. 1 Pt 5, 8), tykoja silpniausių visuomenės narių kaip grobio. Jis nesidrovės tvirtai už pakarpos pačiupti tuos, kurie dvasia vos gyvi, tai yra varginami savo egoizmo priklausomybių, ir tuos, kurie dėl puikybės ir kitų nedorybių gyvena iliuziniame, nuo gyvenimo tikrovės faktų nutolusiame, uždarame narve. Patys save ten užspietė, bet vien savo pastangomis iš jo nebeištrūksta…
Jis be gailesčio puls (jei tik atsiras proga, rafinuotai gundys) ir tuos asmenis, kurie nors yra pasišventę Dievo bei artimo tarnystei, bet kartais ima ir savo širdyje bei intelekto srityje nejučiomis atveria gundančiai minčiai mažą landą. Be abejonės, Viešpats visada saugo bei gina savuosius ir, kai iškyla nors menki pavojai, sąžinės balsu vienaip ar kitaip juos įspėja. Bet jei jie kurioje nors gyvenimo plotmėje savo žmogiškąją patirtį sureikšmina ir nelabai paiso logiškai pagrįstų kitų žmonių pamokymų, tada Dievas, nors iš anksto mato, kad jų daromi sprendimai neįsikomponuoja į bendrą Jo nustatytos tvarkos planą, vis dėlto gerbdamas asmenų valios laisvę, leidžia jiems veikti taip, kaip yra pasiryžę.
Kun. Viktorui Aukštakalniui dar kartą tariame nuoširdų amžinąjį atilsį, nes jo žemiškoji kelionė 2014 metų vasaros pabaigoje netikėtai baigėsi, kai kopdamas į klastingąjį Monblano kalną, kiek turime informacijos, galėjo paslydęs iš aukštai nukristi į tarpeklį… DNR tyrimai patvirtino labai skaudų faktą: Monblano kalne rasta žmogaus koja yra žuvusio kun. Viktoro kūno dalis. Urna su kunigo palaikais bus atvežta į gimtinę palaidoti.
Kun. Viktoras per atostogas po įtempto sielovados darbo mėgo keliauti į kalnus ir ten atrasdavo savo sielai bei kūnui poilsį. Visapusiškai atsigavęs, grįždavo namo, su parapijiečiais dosniai dalindavosi neišdildomais kalnų grožio įspūdžiais, vėl uoliai kibdavo į pastoracinius darbus… Tikime, kad gailestingasis Viešpats, šiam savo tarnui jau atvėrė nežemiškos laimės viršukalnių panoramą, kurios tikroji prasmė glūdi Jėzuje – Jo tikėjimo, vilties bei meilės dorybių sklidinoje Širdyje.
Kai kas gali manyti, kad a. a. kun. Viktoras, kuris su jaunatvišku entuziazmu „šturmavo“ Monblano kalną, galbūt pervertino savo jėgų, gal jo širdies negalavimai vėl atsinaujino, kopė į pavojingą kalną vienas, tinkamai neįvertino permainingų rugpjūčio pabaigos orų, gal buvo kitų nelaimės priežasčių. Dievas šio kunigo mirties faktu mums byloja, kad velionis buvo pasiekęs tokį dorybių Jame laipsnį, kuris liudija apie atitinkamą jo pasirengimą amžinybei.
Dievo Apvaizda kiaurai ir įžvalgiausiai regi žmogaus vidinį pasaulį. Mes sakome: „Jis, būdamas darbingas ir garbingas kunigas, dar galėjo plušėti žemėje“, o Viešpats kitaip galvoja ir byloja: „Amžinybei jis yra labiau reikalingas nei žemėje. Aš pasinaudojau nelaime, kad jis būtų arčiau Manęs, saugiausios malonės užutekyje. Lukterėkite, anapusybėje bus visiškai atskleista tai, kas dabar jums yra ne visiškai žinoma… Budėkite ir melskitės, kad jumyse augtų gyvas tikėjimas ir meilė, kurie yra geriausi priešnuodžiai net mažiausių pagundų akivaizdoje“.
Kun. Vytenis Vaškelis