Piktosios dvasios tikslas – sunaikinti žmogaus asmenybę

Šiaurės Atėnai

2010 04 09

Su egzorcistu kunigu ARNOLDU VALKAUSKU kalbasi Rugilė Kazlauskaitė

– Kas yra egzortas? Jis kalbamas už vieną žmogų ar už visą pasaulį?

– Tai išlaisvinimo iš piktųjų dvasių malda. Dažniausiai vyksta apsėstų žmonių išlaisvinimas, kartais ir vietų. Už pasaulį gali bet kuris žmogus melstis paprasta malda. Apskritai meldžiamasi ne už pasaulį, o už žmones, gyvenančius jame. Kristus jau nugalėjo piktąją dvasią. Meldžiamės, kad pasikeistume, kad suvoktume, kas esame ir kaip mums reikia gyventi.

– Ar gali būti taip, kad nėra šėtono? Juk pats žmogus gali rinktis gėrį arba blogį.

– Jonas Paulius II sakė, kad jei netiki šėtonu, netiki ir Dievu. Juk Šventajame Rašte nuolat minimi egzorcizmai, evangelijos pasakoja, kaip Kristus išvarė daugybę demonų, paliko mokiniams tą galią. Kristus tam ir atėjo, kad sugriautų žmoguje įvykusį piktosios dvasios darbą. Štai kodėl piktosios dvasios veikimas iš esmės yra sugriautas. Tačiau mes nesuvokiame nuodėmės paslapties ir poveikio. Žmogus visada turi laisvą valią rinktis ir gali dėl vienokių ar kitokių priežasčių patekti į piktosios dvasios įtaką. Paprasčiausia blogybė yra gundymas, kuris vyksta nuolat. Tačiau jei piktosios dvasios įtaka pradeda reikštis dėl rimtesnių priežasčių, prasideda varginimas, apsėdimas, užvaldymas.

– Kuo skiriasi šėtonas, piktoji dvasia, demonai?

– Šėtonas – pagrindinis piktosios dvasios įvardijimas. Velnias graikiškai yra diabolos, tai tas, kuris skaldo, atskiria žmogų nuo Dievo. Pasak teologijos, piktoji dvasia yra asmeninė būtis – nupuolęs angelas. Nupuolė jis su visa angelų hierarchija ir ji egzistuoja: galingesni ir silpnesni demonai. Kiek yra lygių, nežinau, bet aišku, kad išlaikyta hierarchija.

– Jei, kaip minėjote, Kristus jau nugalėjo, tai kodėl piktoji dvasia vis dar veikia pasaulyje?

– Piktoji dvasia ir demonai jau yra nugalėti. Jų veikimas bus tik iki laiko pabaigos. Pasak Bažnyčios mokymo, jie veikia kaip laisvės išdava. Dievas savo kūrinių nenaikina, palieka veikti pagal jų laisvę. Jie pasirinko būti Dievo priešininkais, tačiau žino Dievo sprendimą, kad yra nutrenkti į pragarą. Žino, kad jiems liko mažai laiko, ir skuba vykdyti naikinimo darbą. O žmogaus pasirinkimas, patekimas į jų valią arba ne irgi yra laisvės išdava. Iš esmės darydami nuodėmes tam tikra prasme jau dabar patenkame į pragarą.

– Kas vyksta apsėdimo, užvaldymo metu? Kuo jie skiriasi?

– Apsėdimo atveju žmogus vis dar kontroliuoja savo asmenybę, tik labai kenčia, vyksta varginimo priepuoliai. Užvaldymo atveju asmenybė beveik negali laisvai veikti. Užvaldytasis baisiai atrodo, išgyvena siaubingas vidines kančias. Jis apimtas tarsi transo būsenos, mažai gali būti sąmoningas, vos kelias valandas per dieną. Psichologinius testus tokie žmonės dažnai atlieka nepriekaištingai, psichiatrams nepavyksta nustatyti sutrikimo. Žmogus darosi savidestruktyvus arba neveiksnus. Tiems žmonėms paralyžiuojami jausmai, proto veikimas apsunkinamas, tuomet natūraliai stabdomas ir valios veikimas.

– Vis dėlto jei žmogus geba atlikti testus, gal jo protas nėra paralyžiuotas?

– Tai labai įdomūs atvejai. Paprastai žmogus žiūri į sieną, nieko neveikia per dienas, simptomai primena depresiją. Tačiau kai reikia atlikti testus, nuėjęs pas psichoterapeutą jis atsigauna. Pačiam teko matyti, kaip mergina išeina ir sako: „Va, durneliai, aš sveika – štai pažyma.“ Ir vėl netrukus tampa apatiška, sustingsta be jokių sąmonės požymių.

– Kodėl esate įsitikinęs, kad egzorcizmas iš tiesų yra tai, ką jūs juo vadinate? Gal apsėdimas – tai tik tam tikras psichinis sutrikimas?

– Reikia išsiaiškinti. Be abejo, problema gali būti ir neurozės ar kitos ligos forma. Nepriimu lengvatikiškai, pirmiausia turi būti nustatyta. Jei žmogus buvo pas gydytojus, psichiatrus, psichologus ir jie negalėjo įvardyti sutrikimo, pripažino, kad atvejis yra už jų kompetencijos ribų, tada reikia gilintis.

– O jūs pats nepajuntate apsėdimo?

– Ką čia pajusi. Pajutimais užsiima visokie ekstrasensai. Tokie dalykai nebūdingi Katalikų bažnyčiai. Maldos metu iškyla visokie supratimai, bet aš pernelyg jų nesureikšminu.

– Visgi kyla įtarimas, kad gal seanso metu reiškiasi stipri hipnotinė ar kitokia įtaka, kažkokiu būdu verčianti žmogų reaguoti į tai? Ar gali būti, kad atliekant egzorcizmą vyksta tiesiog nepaaiškinama vidinė manipuliacija, kuria tiki ir egzorcistas, ir apsėstasis?

– Taip teigiantys žmonės tiesiog nėra dalyvavę ir matę, kas tai per reiškinys. Atliekant egzorcizmą nereikia nieko daryti ar sakyti, nėra jokios specialios seansų atlikimo technikos, ritualinių veiksmų. Gali išvis su žmogumi nešnekėti. Turi turėti vienintelę nuostatą – norėti gero, mylėti. Tiesiog kalbamos maldos, jos lotyniškos, nėra kaip manipuliuoti, žmogus net nesupranta, ką reiškia tie maldos žodžiai, tad negali psichologizuoti. Mes stovime nusisukę į altorių, kalbame maldą ir tiek.

– Kas gali tapti egzorcistu? Ar tai kunigai, turintys kokių nors ypatingų gebėjimų?

– Pirmojoje Bažnyčioje nebuvo egzorcistų – kiekvienas krikščionis, turėdamas tvirtą tikėjimą, pasakydavo ir išeidavo piktoji dvasia. Ir dabar egzorcizmas nesiejamas su kokiais nors ypatingais kunigo gebėjimais, meldiesi ir tiek. Galima tai vertinti kaip demonų išvarymo dovaną, kita vertus, pati Krikšto sakramento galia – Šventosios Dvasios galia – suteikia tą dovaną. Ji gali būti tik pritemdyta sunkios nuodėmės. Svarbiausias dalykas egzorcistui yra vyskupo paskyrimas. Jis yra tarsi apaštalas ir paskiria tave užsiimti apaštaline veikla. Tai reiškia, kad veiki vienybėj su Dievu Tėvu, Dievu Sūnumi, Dievu Šventąja Dvasia, už tave meldžiasi popiežius, visi šventieji. Egzorto metu tai juntama ir yra labai svarbu.

– O jei nepaskiria vyskupas, ar galima tapti egzorcistu savavališkai? Pagal kokius kriterijus vyskupas paskiria?

– Jei nėra paskyrimo, tada nereikia kištis. Gali kalbėti tik popiežiaus Leono XIII egzortą. Didįjį egzortą kalbėti draudžiama. Vyskupui priimant sprendimą yra trys pagrindiniai reikalavimai – kad egzorcistas nebūtų per daug jaunas, kad nebūtų lengvatikis ir kad turėtų tinkamą išsilavinimą – mokslinį pagrindą. Reikia, kad egzorcistas nepradėtų įsivaizduoti, jog visur vien tik demonai, mokėtų atskirti. Išsilavinimo reikia, nes nesunku patekti į klaidas, apgaules. Demonai tave šnekina – gali įsivelti į tuos pokalbius, pradėti abejoti tikėjimo tiesomis, o jie to ir nori.

– Ar atlikdamas egzorcizmą juntate kokių nors fizinių demonų apraiškų?

– Įvairiai būna. Sunkumą visą laiką jauti. Atsiranda dilginimai, šiurpas, kartais galvą perveria skausmas. O tas, kuris apsėstas, junta daugybę dalykų: kriokia, vemia, spjaudosi. Kūno dalys atskiros juda, pavyzdžiui, vaikšto gumulas po pilvo oda, arba galūnės taip persisuka, kaip žmogui niekaip nepavyktų pačiam to atlikti. Piktoji dvasia nenori išeiti ir jį kankina fiziškai. Kartais demonas per apsėstąjį kalba – lietuviškai arba kitomis kalbomis: sanskritu, graikiškai, hebrajiškai, lotyniškai, suomiškai. Kartą sako: „Nori, tavo motinos balsu pakalbėsiu?“ – mano motina mirusi. Kitą kartą su kunigu besimeldžiant sako: „Kas jums pakišo tokią kvailą idėją mest rūkyt?“ Tas apsėstasis mūsų niekad nebuvo matęs. Kartais gundo įvairiais dalykais, pavyzdžiui, siūlo pinigų, kažkodėl dažniausiai milijoną. Svarbiausia nepamiršti, kad velnias yra melagis, juo negali tikėti. Neverta veltis į jo pliurpalus.

– Kas padeda apsisaugoti nuo apsėdimų?

– Teisingas tikėjimas – ortodoksija – ir teisingas gyvenimas – ortopraktika. Iš esmės tai yra maldos ir dorybės gyvenimas. Pagrindinės dorybės: tikėjimas, viltis, meilė, išmintis, teisingumas, tvirtumas, susivaldymas. Viskas juk Šventajame Rašte paaiškinta: artinkis prie Dievo – Dievas artės prie tavęs, priešinkis velniui – velnias šalinsis tavęs. Jei kažkur patekai, tavo krikščioniškumas netikras.

– Ar gali būti, kad žmonės per dažnu galvojimu apie velnius ir demonus ir prisišaukia sau bėdų?

– Prisišaukti gal neprisišaukia, bet iškreipia pasaulio vaizdą, per daug sureikšmina. Reikia Dievo pasaulyje ieškoti, o ne bijoti velnių. Ir šitas mano kalbėjimas yra tam, kad žmonės suprastų, jog šioje srityje nėra juokų. Apskritai Kristus yra visagalis – tai tikėjimo esmė. Jei neieškosi Dievo, pateksi ten, kur nereikia. Dažnai žmonės galvoja, kad su savo gyvenimu gali cirkus krėsti. Gali, bet rezultatas būna blogas.

– Kas labiausiai prišaukia apsėdimus?

– Burtai, prietarai, prakeiksmai, okultizmo arba satanizmo apeigos. Labai pavojingas penktojo Dievo įsakymo nesilaikymas: žudymasis, žudymas, abortai, savęs žalojimas, žiaurių siaubo filmų žiūrėjimas. Taip pat ir šeštojo pažeidimai: svetimavimas, pornografija, seksualiniai nukrypimai. Apskritai yra daugybė priežasčių.

– Kodėl siaubo filmai?

– Žmones keistai veikia tokie dalykai. Teologiškai žiūrint, gal todėl, kad tai nėra natūralu. Žmogus skirtas džiaugsmui ir laisvei. O tuose kūriniuose dominuoja baimė. Ji nėra iš Dievo, žmogus nepašauktas bijoti, atvirkščiai, Šventajame Rašte, Pradžios knygoje, sakoma: „Eikite ir valdykite žemę.“ Ta baimė kažko, ko nevaldai, išeina už natūralios žmogiškosios būties ribų.

– Neigiamai vertinate visas burtų ir magijos apraiškas, net ir religiniuose ritualuose, pirmykštes religijas ir t. t. Vis dėlto negalėtume pasakyti, kad žmonės, praktikuojantys tuos dalykus, blogėja. Kartais tai paskatina juos elgtis dorybingiau, etiškiau, jie darosi geresni, labiau laikosi Dešimties Dievo įsakymų. Negi sakote, kad visa ši veikla labiau užkrėsta demonais nei kasdienis žmogaus gyvenimas?

– Dievas veda visus žmones į tikrąjį pažinimą. Tikėjimas yra santykis su Dievu. Kai kurie žmonės ieško santykio su Dievu keistu būdu, per dvasių pasaulį. Be abejonės, dvasių pasaulis juos klaidina, teikia neteisingą Dievo įvaizdį. Moralinės nuostatos ateina iš Dievo, jos įdiegtos širdy. Todėl žmogus morališkai gali būti net geresnis už kataliką, tačiau bet kokiu atveju jis patekęs į tam tikrą įtaką. Kaip tai pasireikš jo gyvenime, anksčiau ar vėliau, šito aš nežinau. Tai pavojinga dvasinė teritorija. Nėra jokio apreiškimo, viskas pagrįsta eksperimentais. Visos dvasios yra galingi, mums nesuprantami kūriniai.

– Nejaugi teigiate, kad Šventoji Dvasia nepadeda žmonėms, kurie savais būdais stengiasi rasti teisingo gyvenimo kelią?

– Padeda. Vatikano II susirinkimo nuostatai sako, kad tie, kurie ieško Dievo ir klauso sąžinės balso, turėtų pasiekti išganymą. Nepaisant demonų veikimo, Dievas vis tiek juos veda. Po gimtosios nuodėmės žmonės pasklido ir jie bando rasti išeitį. Kai pats bandai, neišvengiamai patenki į klaidą, bet, nepaisant tos klaidos, Dievas vis tiek tave kreipia į savo pažinimą. Esmė, kad pats žmogus savo jėgomis gali suvokti Dievo buvimo faktą, bet negali jo pažinti. Tik pats Dievas mums save atskleidžia.

– Ar gali per muziką, knygas veikti piktoji dvasia?

– Gali veikti. Muzikos ypač reikia saugotis. Ši meno rūšis paliečia visą asmenybę. Mes net nesuvokiame jos poveikio. Tonai, vibracijos veikia jausmus ir protą. Labai svarbu, kokią informaciją gauni. Pavyzdžiui, grigališkasis giedojimas turi daug taisyklių dėl tonų ir pustonių derinimo. Tos taisyklės atsirado todėl, kad giedojimas sukuria nuotaiką, veikia juslinį pasaulį. Arba sužadina tam tikras aistras, arba jas gesina. Gali pažadinti neapykantą, agresiją, seksualumą, liūdesį arba, atvirkščiai, nuraminti žmogų. Muzika turi labai platų pritaikymą.

– Teigiate, kad subrendęs žmogus yra pažeidžiamas juslinių dirgiklių?

– Asmenybę sudaro protas, valia, jausmai. Protą pamaitink neteisingais dalykais, jausmai pritars netiesai ir padarysi neteisingą sprendimą. Reklamos pramonė gerai tuo naudojasi. Norint pasiekti žmogų, reikia taikyti į „aš“, kuris sprendžia, tai yra į protą, valią, jausmus. Tačiau tiesiogiai tai sunku paveikti. Todėl dažnai taikomasi į penkis pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį, lytėjimą. Parduotuvėse skleidžiami kvapai, kad bandeles pirktum, plakatai pakabinami. Atakuojami jausmai ir protas, tada valia pasiduoda skatinama. Panašiai yra ir demoniškais atvejais. Per jausmus demonai labai atakuoja žmogų. Tiesiogiai protą per knygas taip pat gali paveikti.

– Ar gali žmogus pajusti, kas jį veda į gėrį, o kas – į blogį? Ar galima pasikliauti tuo, ką pats jauti?

– Aišku, sąžinė veikia. Juk turime per protą Šventosios Dvasios kalbėjimą mumyse. Tik reikia nesupainioti, ar man taip atrodo, ar taip kalba Šventoji Dvasia. Pakrikštytas žmogus turi ryšį su Šventąja Dvasia, jei gyvena dorybingai. Ignacas Lojola rašo, kad gali atskirti klausdamas savęs, ar esi vedamas į ugdymą ir Dievo pažinimą. Tik reikia pasitikrinti su sąžine ir Bažnyčios mokymu.

– O kuo labiau pasikliauti – sąžine ar Bažnyčios mokymu?

– Sąžinė yra pagrindinė norma. Prieš Dievą atsakysi pagal savo sąžinę. Vis dėlto sąžinė turi būti teisingai suformuota. Pavyzdžiui, psichinių ligonių sutrikdytas sąžinės reiškimasis, interpretavimas. Sąžinę teisingai suformuoja Šventasis Raštas, Bažnyčios tėvai, Bažnyčios mokymas. Bet sąžinė yra įdiegta, pirmoji ir natūrali, jos turi klausyti.

– Ar įmanoma padėti kitam žmogui apsiginti nuo demonų, ar tai gali tik egzorcistai?

– Gali padėti malda. Šventajame Rašte paminėta, kad jei du sutars prašyti vieno dalyko, Dievas jį duos. Be to, reikia žmogų palaikyti, būti su juo. Velnio tikslas įdomus – sunaikinti žmogaus asmenybę. Dėl to ir vyksta bendradarbiavimas su psichologais, kad niekas negali atskirti, kur baigiasi asmenybės sužeidimai ir prasideda demoniška veikla. Jei asmenybė pažeista, ji turi būti atkuriama. Evangelijoje parašyta: „Pažinkite tiesą, tiesa padarys jus laisvus.“ Sužeidimai reiškia, kad žmogui buvo sutrukdyta tapti savimi, tokiu, kokį Dievas sukūrė, pažinti tiesą. Viskas, kas griauna asmenybę – trukdo, o kas ją stato – padeda žmogui. Žmogiškojo ryšio palaikymas budina ir tvirtina asmenybę. Tik neužtenka šiaip paguosti, reikia padėti išeiti į laisvę. Bendraudamas su depresija sergančiais žmonėmis įsitikinau, kad visi tie skiedaliojimai „aš tave paguosiu“ yra mažai efektyvūs. Reikia padėti išgyventi save, pažinti savo vidų, neišsigąsti kasdienybės. Žmogus privalo išmokti pažinti savo niuansus, vidinius virpesius, tai yra kruopštus darbas. Privalu suvokti, kad tai, kas su žmogumi vyksta, dar nėra visiškai ir neišvengiamai jo. Net vienatvė, liūdesys, klaidos nėra fundamentalus, smerktinas, žmogų menkinantis dalykas.

– Kaip vertinate kai kurių žmonių teigimą, kad pasaulyje stiprėja šėtono imperija?

– Gal daugėja žmonių, kurie yra abejingi Dievui, tikėjimui. Padaugėjo nesuvokiančių savo gyvenimo prasmės, atsirado galimybė velniui labiau veikti. Tačiau be žmogaus apsisprendimo jis nieko negali. Apskritai šią kovą jau yra laimėjęs Dievas.

– Yra daug istorijų apie apsėstus atsidavusius tikinčiuosius. Kodėl buvo varginami, pavyzdžiui, šventieji tėvas Pijus, Jonas Boskas?

– Gal kad užsigrūdintų tikėjime, apsisprendime, mokytų gintis nuo baimės. Čia jau susiduri su suvokimu, kad mes esame tik vabaliukai, dulkės prieš Dievą. Atliekant egzorcizmą gerai skaityti Šventąjį Raštą, ypač tas vietas, kur Kristus išaukštinamas, arba Pradžios knygą. Ir kai skaitai Pradžios knygą, demonas keistai reaguoja į tą vietą, kur Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Jis sako: „Klaida.“ Klaida, kad sukūrė žmogų. Mes faktiškai nežinome, kas yra žmogus. Heideggeris gerai įvardijo žmogaus autentiškumą – žmogus yra klausiantysis.

– Kodėl tiek daug Šventojo Rašto vietų, kur kalbama apie egzorcizmą ir kitus Kristaus vykdomus stebuklus, baigiasi pasakymu „Kristus liepė jiems apie tai nepasakoti“?

– Dažniausiai aiškinama, kad Kristaus tikslas nebuvo stebukladario etiketė. Tikslas buvo atėjimas į Kryžių, parodymas grynojo Dievo veikimo. Tauta laukė mesijo, darysiančio stebuklus, bet tai buvo neteisingas priėmimas. Ne taip yra iš tikrųjų, kaip matome žemiškomis akimis. Žmonės ir dabar prašo, kad čia ir dabar būtų laimingi. O iš tikrųjų Kristus atėjo tam, kad susitiktume su Dievu, tokiu, koks jis yra, išgyventume jo meilę. O kai pasklido gandai atėjus didį stebukladarį, visi sulėkė, kad jau žemėje galėtų susikurti gerovę. Bet čia nėra pasiliekančios buveinės, mes esame kelionėje, sunkioje nuolatinėje kovoje. Tik po Prisikėlimo mes su Kristumi jau esame tos kovos nugalėtojai. Svarbu priimti gyvenimą kaip uždavinį – niekur nuo jo nebėgti, vienintelė sąlyga – būti atsakingam.

– Evangelijoje pagal Joną, paklaustas, kuris iš mokinių jį išduos, Jėzus atsako: „Tai tas, kuriam padažęs paduosiu kąsnį.“ Ir, pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. Kai šis nurijo kąsnį, įėjo į jį šėtonas. O Jėzus jam sako: „Ką darai, daryk greičiau!“ Atrodo, šioje vietoje Jėzus nesulaiko Judo nuo blogio, o susitaiko su lemtimi. Ar gali būti, kad Judas, kaip blogis, buvo Dievo plano įrankis?

– Vis dėlto tai buvo laisvas Judo pasirinkimas, jis nuėjo ir pardavė Jėzų savanoriškai. Katalikų bažnyčia atmeta predestinaciją. Dievas žino, kiek leista veikti niekšybės paslapčiai. Bet čia patenkame į sferą, kurios niekas nesupranta. Aišku, sakoma, kad Dievui nėra nežinomų dalykų. Tada gali klausti, kodėl Dievas kažką leidžia, jam juk nėra laiko, jis žino, kaip užbaigsime gyvenimą. Vis dėlto jis leidžia mums daryti nuodėmes. Gal reiktų kitaip žiūrėt – taip Dievas nori savo meilę mums parodyti. Nepaisant visų nuodėmių, jis išlieja savo meilę. Juk nėra pasakyta, kad Judas visiškai pasmerktas. Jis pasidavė piktajam ir atliko tokį veiksmą. Čia susiduriame su Dievo veikimo, malonės ir nuodėmės paslaptimis. Kodėl būtent tokiu būdu Dievas atėjo į žemę ir kodėl būtent taip mirė – į šiuos klausimus neatsakysime. Tik predestinacijos nėra, Judas galėjo kitaip pasirinkti, galėjo gailėtis. Visi turi ateiti ir prašyti Dievą. Per prievartą nė vienas nebus išlaisvintas. Gali melstis už atsivertimą, bet jei pats žmogus nebendradarbiauja ir nenori, beveik neįmanoma jam padėti. Dievas gerbia laisvę.

Scroll to Top
Skip to content