BM Slide Login

Paieška svetainėje

Straipsnis publikuotas 2012 m. gegužės 22 d. "Bažnyčios žinių" Nr. 5

Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumentas „Krikščioniškasis tikėjimas ir demonologija“, nors paskelbtas daugiau kaip prieš tris dešimtmečius (1975 m.), tebėra aktualus ir papildo praėjusio laikotarpio sąlygotas teologinio ugdymo spragas.

Verta prisiminti, kad besibaigiant XX amžiui, po Vatikano II Susirinkimo daugelio teologų mąstysenoje įsivyravo nepagrįsto optimizmo nuotaikos. Nuskurdo eschatologinis mąstymas, nes didele dalimi buvo prarastas Bažnyčioje tebesitęsiančios dvasinės kovos suvokimas. Dokumento įžangoje taikliai įvardijama ši klaida – gyventi taip „tarsi istorija būtų pasibaigusi, būtų įgyvendinti visi Atpirkimo padariniai ir todėl nebereikėtų vesti kovos, apie kurią kalba Naujasis Testamentas“.

Lietuvoje dėl suprantamų istorinių priežasčių tuo laikotarpiu beveik nebuvo viešo teologinio diskurso ar viešai pareikštų abejonių dėl demonų egzistavimo. Sovietinė visuomenės izoliacija ir prievartinė ateizacija nulėmė savitą, ne tik gražiais tikėjimo liudijimais, bet drauge ir menkadvasiu konformizmu paženklintą krikščionybės patirtį. Ideologinė izoliacija neišvengiamai veikė teologinės minties raidą, taigi ir kunigų rengimą.

Komunistinė ideologija žmonių širdyse paliko dvasinę tuštumą, kurią pastaraisiais laisvės dešimtmečiais užliejo beatodairiško konsumizmo banga. Istorikai ir visuomenės tyrinėtojai atskleidžia komunistinės ideologijos palikimo žalą. Tačiau nėra deramai įvertinta komunizmo bedievybė. Dievo neigimo kultūra kaip nuodėmė (plg. Rom 1, 18) dar turi būti apgailėta. Dokumente ne tik kritikuojamas klaidingas neregimosios tikrovės „demitologizavimas“, bet ir minimas kitas kraštutinumas – „obsesyvus“, perdėtas domėjimasis demoniškuoju pasauliu.

Tokio nesveiko smalsumo tikrai neverta skatinti, juolab laikyti to savotiška apologetika. Perdėtas domėjimasis demonais gali būti tiesioginės demonų įtakos forma. Šiandienos kultūriniame kontekste su tokio domėjimosi apraiškomis ir galimais pavojais susiduriame ypač per žiniasklaidą ar masinius renginius. Sekuliarizuota, nukrikščionėjanti visuomenė turi labai menką, iškraipytą suvokimą apie Kristaus kryžiaus auka dovanotą išlaisvinimą ir atpirkimą. Žmonės, neturėdami sveiko tikėjimo, deja, dažnai žvelgia į kunigą egzorcistą kaip į magą – galbūt galingesnį už kitus. Bažnyčia nesiekia žmonių gąsdinti demonais, bet skelbia Kristaus pergalės žinią.

Dokumente nesiekiama apžvelgti su demoniškuoju veikimu susijusių kultūrinių apraiškų bei prietarų (1-oje išnašoje trumpai nurodomas griežtai neigiamas požiūris į įvairias magijos ir burtininkavimo formas Šventajame Rašte, Bažnyčios susirinkimuose ir popiežių mokyme). Šiame Tikėjimo mokymo kongregacijos dokumente atskleidžiama teologinio argumentavimo logika, kodėl istorijos eigoje formuluojant Bažnyčios tikėjimo turinį šėtono ir demonų buvimas niekada nebuvo eksplicitiško Bažnyčios magisteriumo teiginio objektas.

Drauge dokumente pabrėžiama, kad tikėjimas „neregimojo“ pasaulio buvimu nėra antraeilis dalykas, jis priklauso esminiam tikėjimo turiniui. Atskleidžiama, kaip Bažnyčia nuosekliai kovojo su gnostinio dualizmo apraiškomis, akcentuojamas Dievo Kūrėjo viešpatavimas sukurtųjų dvasinių bei kūninių būtybių atžvilgiu. Šis sveikas teologinis pagrindas būtinas susiduriant su sinkretiškų pasaulėžiūrų, ypač Naujojo amžiaus (New Age) reiškinio sukelta sąvokų sumaištimi (plg. 2003 m. Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos ir Popiežiškosios kultūros tarybos paskelbtą dokumentą „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“).

Mūsų nagrinėjamame dokumente „Krikščioniškasis tikėjimas ir demonologija“ cituojama ištrauka iš Pauliaus VI 1972 m. lapkričio 15 d. bendrosios audiencijos, kurioje vienu svarbiausių Bažnyčios poreikių popiežius įvardija reikalą „gintis nuo to blogio, kurį vadiname demonu“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad kalba apie „gyvą dvasinę būtybę, iškrypusią ir gadinančią“. Tai dar kartą parodo, jog blogis gresia Bažnyčiai ne tik dėl išorinių puolimų, bet ir klastingai įsismelkia į jos vidų per jos narių nuodėmingumą.

Šių dienų kontekstas verčia prisiminti ypač pastarąjį dešimtmetį Bažnyčią varginančius lytinių nusikaltimų skandalus. Mūsų nagrinėjamame dokumente randame vertingas gaires, leidžiančias išvengti klaidinančių supaprastinimų žvelgiant į tokias blogio apraiškas: „Bažnyčia niekuomet neleido žmonėms nusikratyti savo atsakomybės, permetant kaltę dėl nuodėmių demonams. Bažnyčia nedvejodama priešinosi tokiems nukrypimams, kad ir kur jie atsirastų, ir drauge su Jonu Auksaburniu pareiškia: „Ne velnias, bet paties žmogaus aplaidumas atsakingas už visus žmonių nuopuolius ir visas nelaimes, dėl kurių jie skundžiasi.“

Skyrelis apie liturginę argumentaciją atkreipia dėmesį į dvasinės kovos aspektą švenčiant sakramentus. Tai stiprina kunigiškąją tapatybę: laisvinanti Kristaus galia per Bažnyčios įgalioto kunigo tarnystę reiškiasi per visus sakramentus, ypač per Atgailos sakramentą. Dokumente atskleidžiama, kad po Vatikano II Susirinkimo atnaujintuose apeigynuose egzorcizmo elementai iš esmės išlaikyti, tiesa, daugelyje vietų liepiamoji forma pakeista prašomąja malda. Jau po mūsų nagrinėjamo dokumento paskelbtas naujasis egzorcizmo apeigynas (2012 m. pradžioje Lietuvos vyskupai patvirtino apeigyno vertimą į lietuvių kalbą) rodo faktą, kad Bažnyčia tęsia Kristaus patikėtą misiją laisvinti ir gydyti žmones. Naujojo egzorcizmo apeigyno struktūra iš esmės nepakeista, tiesa, senajame buvo numatyta daugiau pačios egzorcizmo maldos variantų, taip pat demono vardo atpažinimo procedūra. Reikšmingas faktas yra pačios egzorcizmo tarnystės išlikimas Bažnyčioje ir jos steigimas Lietuvos vyskupijose. Tai Bažnyčios atsakas į nuodėmės ir mirties kultūrą.

Nuo dokumento paskelbimo per keturis dešimtmečius išryškėjo naujų, rafinuotų blogio jėgų pavidalų. Visuomenė leidžiasi į mirties kultūros slėnį ir sparčiai grįžta į pagonybę. Žmogus tenkina dvasingumo poreikį, dažnai griebdamasis klaidingų, surogatinių formų. Žalojančios istorijos patirtys, iškreipta kultūrinė erdvė ir krikščioniškojo ugdymo stygius lemia gilius žmogaus savivokos sutrikimus. Žmogus nebesuvokia savęs kaip Dievo kūrinio ir mylimo vaiko, todėl nebemato tikrosios laisvės pagrindo. Psichologas Erichas Frommas veikale „Bėgimas nuo laisvės“ pastebi paradoksalų žmogaus polinkį bėgti nuo laisvės (beje, ši įžvalga taikytina ne specialiai krikščionims, bet visiems žmonėms). Ši laisvės baimė reiškiasi atsakomybės vengimu ir siekiu deleguoti ją autoritetams (dažnai būrėjams, ekstrasensams ir pan.).

Dokumente viliamasi, kad „nedorybės slėpinio“ suvokimas paskatins sąmoningiau atsigręžti į gelbėtoją Kristų, atverti širdį maldai, vadovautis tvirtu krikščioniškuoju tikėjimu (plg. 1 Pt 5, 9), taip pat pasitikėti, kad šėtono galybė negali peržengti Dievo jam nustatytų ribų. Suvokiant asmeninę atsakomybę eschatologinėje kovoje verta prisiminti perfrazuotą šv. Augustino mintį: „Kristus man laiduoja išganymą, bet be manęs negali manęs išgelbėti.“

„Bažnyčios žinios“