Dvasininko gyvenimas – prasmės ieškojimas

Irena NAGULEVIČIENĖ, http://jonavosnaujienos.lt
2016 m. rugsėjo 15 d. 

Ruklos Šventosios Dvasios parapijos klebonas, Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko karo kapelionas, teologijos mokslų daktaras majoras Arnoldas Valkauskas Lietuvoje žinomas ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip vienas iš nedaugelio egzorcistų. Jo aukojamos šv. Mišios į bažnyčią privilioja nemažai Jonavos rajono gyventojų iš įvairių seniūnijų. Pasak tikinčiųjų, kapelionas yra gerumo ir šilumos įsikūnijimas, dalijantis savo širdį visiems žmonėms, neskirstantis jų į gerus ir blogus. A. Valkauskas šį rudenį minės 55-erių metų sukaktį. Šiandien jis – „Naujienų“ svečias.

Reikia mokytis kantrybės

Anot kapeliono, jo tikslas – pasiekti, kad žmogus atrastų Dievą. Visos bėdos prasideda todėl, kad mes neturime gilaus tikėjimo. Jei žmonės giliai tikėtų, pasikeistų sąžinė, santykiai, atsirastų pagarba seniems žmonėms, tėvui ir motinai.
Dirbdamas kapelionu ir pripažintas egzorcistu, sakosi esąs laimingas, galėdamas save realizuoti, jaučia integralumą.

Gera žmonėms paskelbti absoliučią tiesą, kuri tikrai pakeis jų gyvenimą, suteiks gilesnę negu kasdienybės plotmę. Būti liudininku besikeičiančiame žmonių gyvenime yra giluminis dalykas. Bet tai nėra lengva.

„Reikia labai daug kantrybės. Ir aš pats visą laiką mokausi, ypač kantrybės. Tiesą sakant, iš pradžių jos trūkdavo, nes ateina labai daug žmonių su savo vaizduote, savo poreikiais, norintys greito rezultato, o jį per trumpą laiką pasiekti tiesiog neįmanoma. Žmonės prašo greit padaryti juos lamingus. Kaip aš juos padarysiu laimingus? Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad dėl jų nesėkmių kaltas kažkas kitas, o ne jie patys“, – atviravo pašnekovas.

Svarbūs visi periodai

A. Valkauskas, apžvelgdamas praeitį, sako, kad visi jo gyvenimo periodai svarbūs – gražūs ir nestokojantys problemų, bet kiekviename vyksta brendimas. Tai ir yra, anot kapeliono, esmė. Tarkime, susitikai žmogų, pabendravai su juo – ir praturtėji, nes mokomės vienas iš kito. „Galbūt kas nors iš manęs pasimoko, aš iš kito. Kas negera, tiesiog nepriimi, mėgini atmesti. Vertinu atvirumą, kuriame slypi žmogaus charakteris ir elgesys“, – sakė jis.

Įsimintinu etapu jis laiko ankstyvąją vaikystę, vėliau iškyla moksleiviški metai, apipinti įvairiomis brendimo spalvomis: azartu, ryžtu, noru būti kitokiam. Tarnystė šv. Mišiose jam buvo tarsi adrenalino dozė ir tam tikras iššūkis, nes už tokią veiklą tarybiniu laikotarpiu galėjo būti nubaustas ar pradėtas persekioti.

Vėliau nauju išbandymu tapo tarnyba kariuomenėje, paskui mokymasis kunigų seminarijoje. Smagūs laikotarpiai – visi jauni, sportuojantys, bendraujantys, žinoma, turintys ir problemų, ir ginčų dėl išsiskiriančių nuomonių.

„Labiau išskirčiau trejų metų Šiaulių periodą, kai dirbau Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje vikaru, po to – vikaru Šv. Jurgio bažnyčioje. Tai buvo 1988-ieji metai, prasidėjus Sąjūdžiui, į kurio veiklą aktyviai įsijungiau. O po metų kardinolo Vincento Sladkevičiaus nurodymu, prasidėjo tikybos dėstymas mokyklose. Tai buvo labai netikėta, niekas nežinojo, nuo ko pradėti: ar pirma tam reikalui parengti mokytojus, ar tiesiog eiti į pamokas ir aiškinti? Aš buvau linkęs pirmiausia patiems pasiruošti, bet laimėjo antroji nuomonė – tikybos pamokos buvo įtrauktos į mokyklų pamokų tvarkaraščius. Man teko kuruoti keturias mokyklas“, – prisiminė A. Valkauskas.

Arogancija užgožia gėrį

Išskirtine atkarpa laikytinas ir klebonavimas Kėdainių rajono kaimo parapijoje, pareikalavęs didelės išminties, bendraujant su sodiečiais, tarp kurių buvo nemažai mėgstančių kilnoti stiklelį. Visi kleboną vaišino, tad reikėjo elgtis atsakingai, kad ir pats Dievo tarnas nepaslystų. Erzino finansinis nepriteklius, kada neturėjo galimybės net už elektrą susimokėti. Šiandien kapelionas šį laikotarpį vadina „labai įdomiu“.

Iš Kėdainių rajono kaimo – į Romą studijuoti teologijos. Nauja, nepažįstama ir keistoka. „Reikėjo keisti mentalitetą, nes Romoje visas dėmesys buvo skiriamas žmogui, ko nebuvo ir, drįstu pastebėti, nėra Lietuvoje net šiandien. Ekonominius klausimus galima išspręsti, bet nesuprantama, kad pagrindinė vertybė yra žmogus. Ne pats darbas yra vertybė, bet darbininko ir darbdavio abipusiai santykiai. Labai liūdna, kad Lietuvoje dar nesuvokiama, jog santykis su žmogumi yra pagrindinis dalykas“, – atkreipė dėmesį kapelionas.

Romoje jam teko susidurti su visai kitokia kultūra. „Mokydamasis Romoje, išgyvenau labai daug gerų, teigiamų dalykų. Italijos universitete dėstytojai itin vertina studentus ne dėl atnešamo vadinamojo krepšelio, bet kaip potencialią asmenybę. Mane labai globojo pasaulinio lygio profesoriai, nepaisant to, kad buvau paprastas berniokėlis iš Lietuvos. Patyriau labai daug gerumo. Lietuvoje, beje, gėrį užgožia arogancija, kuri, gaila, ne mažėja, o auga“, – pastebėjo kapelionas.

Žvilgsnis į jaunimą

Prieš penkerius metus karo kapelionas su specialiai parengtais kariais dalyvavo taikos misijoje Afganistane. Anot A. Valkausko, pats kapeliono buvimas šalia ramina vaikinus, juolab kai jie patenka į pilną pavojų aplinką. Daugelis jį laiko savotišku talismanu – jei kartu bus kapelionas, negandos pro šalį praeis. Tad kapeliono pareiga misijoje ir buvo dvasiškai palaikyti karius iš Lietuvos.

A. Valkausko teigimu, jeigu Lietuvoje būtų daug tokių vaikinų, kokie šiandien tarnauja šauktinių kariuomenėje, mūsų šalis labai greit pakiltų. Jie geranoriški, suprantantys, turintys savo nuomonę ir nebijantys sunkumų. O kariuomenę pasirinkusios merginos bet kuriam vyrui galėtų būti pavyzdys. „Nebepastebime agresyvumo protrūkių, kas buvo anksčiau, bet psichologiškai šiandieniai vaikinai yra silpnesni. Kitiems kareivinių aplinka sukelia panikos priepuolį. Sunku pasakyti, kas dedasi visoje Lietuvoje, nes Rukloje tarnauja tik nedidelė dalis“, – samprotavo kapelionas.

Pasak A. Valkausko, per pastarąjį ketvirtį amžiaus mes esame praradę krikščioniškąją dvasią. „Tarnaujantys vaikinai žinių apie tikėjimą turi, bet tikėjimas jų nėra paveikęs. Privalu suvokti, kad tai, ką aš darau, turi prasmę. Būtina saviugda, kiekvieną dieną asmuo privalo daryti vidinę pažangą. Kol kas esame orientuoti į išorinę pažangą. Be vertybinių nuostatų ką nors teigiamo pasiekti labai sudėtinga, o galbūt net neįmanoma“, – perspėjo kapelionas ir egzorcistas A. Valkauskas.

Įvyko stebuklas

Egzorcizmas, kapeliono žodžiais tariant, tai yra tarnystė, į kurią jis pateko gana atsitiktinai. „Mano visas gyvenimas yra tarsi ieškojimas, tarsi Dievo taip skirta ieškoti kažkokio perlo. Juk į kunigų seminariją mane atvedė ne apsisprendimo tarnauti Dievui motyvas, bet prasmės ieškojimas. Vadovavausi filosofine mintimi – ieškoti prasmingo gyvenimo. Pasirinkimas turi atitikti galimybes. Ar tai man pavyko, šiandien gali spręsti kiti. Vienu metu labai norėjau būti chirurgu, gal taip pat būtų gerai sekęsi, kas žino. Medicina labai patiko, ir dabar nebijau perrišinėti žaizdų“, – prisipažino jis.

Netapęs mediku, A. Valkauskas gydo kitų dvasines žaizdas. Mokydamasis ir dirbdamas jis pastebėjo, kad vis tiek dar trūksta žinių. Baigęs studijas Romoje ir sugrįžęs į Lietuvą, Jonavoje užmezgė ryšius su daugeliu žmonių – jiems skaitė Šventąjį Raštą, įsijungė į ekumeninę veiklą, kur burdavosi įvairios maldos grupės. Tiesiog norėjosi gyvo tikėjimo, nes jam nepakako formaliai atlikti pareigas. Šventasis Raštas sako, kad uždėsi ranką ant ligonio – ir šis pasveiks. Kaip tai padaryti neišbandžius? Reikia išbandyti.

Niekada iš atminties neišdils atvejis, kai priėjusi mergina paklausė, ką jis galėtų pasakyti jai, sergančiai kraujo vėžiu.

„Ir ką sakyti? Vienas dalykas dėstyti teoriją, o kitas dalykas tai padaryti praktiškai čia ir dabar. Aš už ją pasimeldžiau Kaune, sobore. Patikėkite – paskui ji mane surado, Kaune surengė visą konferenciją, kad papasakočiau apie dvasinę praktiką. O pati visiems paliudijo, kaip ji staiga pasveiko. Pasimeldėme sekmadienį, o pirmadienį nuėjusi pasitikrinti sveikatos išgirdo, kad ji jau sveika. Įvyko stebuklas“, – pasakojo karo kapelionas.

Netikėta pradžia

Egzorcizmas į kapeliono gyvenimą įsiveržė 2005-aisiais visiškai atsitiktinai. Viena moteris atėjo į Vytauto bažnyčią pas Kęstutį Rugevičių pasikalbėti, bet jis tada neturėjo laiko. Tad su moteriške teko bendrauti A. Valkauskui.

„Nežinojau, nuo ko pradėti. Paklausiau, kaip ji laikosi. Išgirdau atsakymą, kad gerai. Bet mačiau, kad taip nėra. Vėl klausiu to paties. Staiga ji ėmė šaukti keistu balsu „Atpažino mane, atpažino!“. Pasirodo, kad ji buvo apsėsta, bet mes neturėjome jokios praktikos, nukreipėme ją pas arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. O kai jis pamėgino melstis už ją, moteris visai ėmė siautėti – prasidėjo keisti reiškiniai, – egzorcizmo pradžią prisiminė A. Valkauskas. – Arkivyskupas nusprendė paskirti egzorcistus, kuriais tapau aš, Kęstutis Rugevičius ir Vytenis Vaškelis.“

Tokia buvo pradžia. Žinia apie apsėdimo išvarymą pasklido labai greit. Kreipdavosi vis daugiau žmonių, prašančių padėti jiems ar jų artimiesiems. Pasak A. Valkausko, itin didelių ir gilių apsėdimų labai daug nepasitaikė, bet keli paliko nepamirštamų įspūdžių.

Kentėjo mažametis

Viena moteris atvežė ketverių metų berniuką, nes jis dėl siautėjimo buvo išvarytas iš kelių ikimokyklinių įstaigų. „Tas mažametis, pasiėmęs bet kokį aštrų daiktą, eidavo žaloti kitų vaikų. Visi jo bijojo. Namuose augo dvejų metų sesutė. Kartą tas berniukas motinai nekaltu veidu pasakė: „Žinai ką? Tu išeisi, o aš iš jos padarysiu faršą“. Kai jį atvežė pas mane, jis surado knygutę, kurioje buvo daug įvairių piešinių, skirtų spalvinimui. Priėjo prie manęs ir vėl tokiu pat švelniu balseliu pasakė, kad išsirinko patį gražiausią paveikslėlį. Tai buvo pasakos iliustracija, vaizduojanti, kaip didvyris laiko nupjautą piktadario galvą“, – prisiminė pašnekovas.

Egzorcistas suprato, kad būtina už vaiką melstis. Bet ilgos maldos padėties nepakeitė. A. Valkauskui šovė į galvą mintis pasimelsti už motiną. Jos elgesys maldos metu patvirtino, kad buvo apsėsta mama, tik nežinia kodėl tas demonas kankino vaiką. Nuo to laiko berniukas visiškai pasveiko.
„Meldžiausi gal apie pusantrų metų, kol demonas apleido moterį. Bet tas išsilaisvinimas įvyksta tik tam, kuris pats nori keistis ir deda dideles pastangas. Šiuo atveju moteris įtikėjo, abudu pasveiko. Nors jaunoji mama nejuto apsėdimo, bet iki tol buvo labai arogantiška, per daug pasitikinti savimi, laikanti save pasaulio bamba. Bet štai atėjo metas, kai ta arogancija turėjo sudužti“, – pridūrė A. Valkauskas.

Rašė šėtonui laišką

Egzorcisto atmintyje – kitas, tik jau liūdnai pasibaigęs atvejis. Iš Vilniaus atvyko moteris, užsiiminėjusi kvėpavimo meditacijomis. Joje įsikūnijęs demonas buvo labai stiprus, tad jo išvaryti nepavyko. Anot A. Valkausko, šios moteriškės gyvenimas liko liūdnas, nes vyras jos nepalaikė, teigdamas, kad ji esanti nenormali, nuo jos nusigręžė, tad šeima subyrėjo.

Prieš akis iškyla Šiaurės Lietuvos rajone gyvenantis penkiolik-metis vaikinas, norėjęs draugauti su mergina. Tačiau draugystę kategoriškai uždraudė tėvai, siūlydami verčiau sportuoti, o ne meilės reikalais užsiimti. Paauglys, internete susiradęs satanistų puslapį, pasirašė pasižadėjimą šėtonui, o tą laišką sudegino.

Netrukus prasidėjo baisūs dalykai – vaikiną pasiekdavo transo būsena, jį ėmė traukti kapinės, ten jis gulėdavo kryžiumi ar vartydavo paminklus. Tėvai kreipėsi net į psichiatrus, bet išvada buvo aiški – vaikinas sveikas. Artimieji paprašė pagalbos egzorcistą A. Valkauską.

Procesas tęsėsi apie pusantrų metų. Tik pradėjus melstis, jis imdavo drebėti, tiesiog nepakentė maldų. Neregėti dalykai dėjosi ir Ruklos koplyčioje. Išgirdęs maldos žodžius, jis peršoko altorių ir nunėrė už jo žemyn galva, o koplytėlę apibėgo tokiu greičiu, kad nespėjau apsisukti. Kai vykdavau pašventinti namų, jis net sąmonę prarasdavo. Tačiau įtemptas darbas ir jo paties pastangos – šv. Mišių lankymas, Komunijos priėmimas – davė teigiamų rezultatų, jis tapo laisvas ir šiandien laimingai gyvena“, – dar apie vieną atvejį papasakojo egzorcistas.

Demoną prišaukia elgesys

Demono išvarymų procedūras kiekvienas priima skirtingai. Pavyzdžiui, vyras maldų metu buvo pakilęs į orą. Bet šiam žmogui pakako ir vieno meldimosi – jį Dievas sugebėjo išlaisvinti per vieną kartą.

Egzorcizmą kapelionas vadina „varginga tarnyste“. „Matai ir žmogaus vargą, jo kančias, po to ir pats jautiesi suvargęs ir nualintas. Tarptautinėse egzorcistų konferencijose diskutuojame, kaip elgtis, kad taip smarkiai neišsektume, – dalijosi patirtimi pašnekovas. – Norėdamas padėti, sulaukdavau labai daug žmonių, todėl aš pats buvau išsekęs net iki pykinimo. Kitų šalių, sakykime, italų, lenkų, egzorcistai duoda labai daug namų darbų tikintiesiems – šie ir jo šeimos nariai privalo kasdien eiti į bažnyčią, dažnai atlikti išpažintį. Tada keičiasi visa aplinka, o egzorcistas apsiima melstis. Jie daugiau kaip vieno žmogaus per dieną nepriima.“

Anot A. Valkausko, demoną prisišaukti galima tik savo elgesiu, o piktoji dvasia mintis apsėda tik vėliau – žmogus pajunta nusivylimą, liūdesį, bejėgiškumą ir t. t. Jis pataria nelaikyti namuose papirusų iš Egipto su mirties kulto atstovais, o tiems, kurie juos laiko, siūlo verčiau išmesti, nes priešingu atveju gali pradėti veikti demonas.

Pašnekovas primena, kad po tokių išsilaisvinimų svarbu neapleisti tikėjimo, nes jei demonas jau vieną kartą buvo įėjęs, tai ir vėliau savo kelio nepamiršta.

Scroll to Top
Skip to content