Andrius Navickas. Apie abejingumo demoną

bernardinai.lt
2010-02-12, Andrius Navickas

Baigėsi daug aistrų sukėlęs prancūzo kunigo, jaunimo kultūros tyrinėtojo Benoit Domerque vizitas į Lietuvą. Savaitę šis specialistas labai intensyviai bendravo su gausiais paskaitų klausytojais, dalijosi kruopštaus mokslinio tyrimo metu subrendusiomis įžvalgomis, demonstravo įspūdingą vaizdo medžiagą. Būta tiek keistos egzaltacijos, esą atvažiavo kunigas, kuris ištirpdys visas negeroves, išvarys demonus iš jaunimo kultūros, gelbės mus nuo dorovinio pakrikimo, būta taip pat ir stipraus pasipiktinimo, jog pats faktas, kad B. Domerque turėjo progą perskaityti paskaitą Seime, susitiko ir draugiškai šnekučiavosi su Seimo Pirmininke, lankėsi mokyklose, yra valstybės pasaulietiškumo principo pažeidimas, dar vienas Bažnyčios bandymas kištis į politinę sferą.

Pats prancūzas kunigas per vizitą stengėsi nesuteikti pagrindo panašioms interpretacijoms. Svečiuodamasis Seime jis teigė, kad jokiu būdu nesiekia nurodyti, koks įstatymas turi būti priimtas, nebando mokyti politikų. Paprasčiausiai daug metų tyrinėja jaunimo kultūros tendencijas ir nori pasidalyti savo patirtimi, įžvalgomis su visais, kuriems rūpi, kuo šiandien gyvena jauni žmonės. Kitas klausimas – ar politikams tikrai tai rūpi? Ar jie nuoširdžiai bango gilintis į iššūkius, kurie slegia jaunus žmones, ar tik siūlo receptus, kurie, jų manymu, padarys juos populiaresnius.

Viena keisčiausių diskusijų Seime praėjusiais metais kilo svarstant Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios įtakos įstatymą. Sunku buvo atsikratyti įspūdžio, kad patys nepilnamečiai politikams rūpi mažiausiai, nes visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip turėtų būti vertinamas homoseksualumas. Svaidytasi etiketėmis, iš esmės numojus ranka į tai, kokios taisyklės vyrauja Lietuvos žiniasklaidoje, kas nutiko, jog vieša informacija, kuri, pasak Visuomenės informavimo įstatymo, turi būti nešališka, tiksli ir teisinga, pradeda kelti grėsmę. Paradoksalu, kad net tie deklaratyvūs kovotojai už nesužalotus vaikų protus patys mielai murkdosi žemiausios prabos bulvarinėse laidose, na, o Seimo posėdžių transliacijos, kuriose parlamentarai drabstosi purvais, taip pat turėtų būti žymimos raide „S“.

B. Domerque vizitas buvo orientuotas į jaunimą, tačiau jo paskaitose skambėjo ir svarbus klausimas tėvams: kiek mes skiriame laiko savo vaikams, kiek gilinamės į jų rūpesčius, pomėgius? Ar nenutinka taip, kad nuvedame vaiką į mokyklą ir galvojame, kad visos mūsų prievolės tuo pasibaigė? Bendravimui reikia laiko ir pastangų, be to, visada yra konkurentas – televizorius.

Mes reikalaujame, kad politikai imtųsi priemonių ir įvestų apribojimus, tačiau kiek patys laikomės elementarių dvasinės higienos taisyklių, kiek jų mokome savo vaikus, kiek aptarinėjame tai, apie ką trimituoja viešosios erdvės trimitai?

Prancūzų kunigas kalbėjo labai tiesiai. Jis nepadovanojo iliuzijos, kad jo paskaitos radikaliai pakeis situaciją. R. Domergue nemoralizavo, neįtraukė į chorą, aimanuojantį, koks prastas yra šių dienų jaunimas. Priešingai, jis kalbėjo apie tai, kad jauni žmonės paprastai labai geranoriški, ieškantys ir baisi tragedija, jog jie jaučiasi vieniši savo ieškojimuose, jiems trūksta šeimos paramos, supratimo. Kartu atkreipė dėmesį, kad egzistuoja plačiai išvystyta industrija, kuri pelnosi iš jaunimo ieškojimų ir vilioja į įvairias aklavietes.

Visai neseniai Lietuvoje prabilta apie pedofilijos grėsmę. Vis labiau aiškėja kraupūs faktai apie sistemingą vaikų prievartavimą, apie tinklalapius internete, kuriuose demonstruojami kraupūs nusikaltimai prieš vaikus. Tačiau taip pat egzistuoja ir vaikų dvasinis prievartavimas. Jis subtilesnis, bet turi ne mažiau destruktyvių padarinių. Turiu galvoje smurtinius videožaidimus, į kitus žmones kaip į daiktus mokančius žiūrėti leidinius jaunimui, naktinius klubus, kuriose beveik atvirai siūlomos narkotinės medžiagos. Ar į šią sritį dėmesys bus atkreiptas tik po kokio nors rezonansinio nusikaltimo?

Kai šiandien žiūrime į smurto epidemiją mokyklose, į sunkiai paaiškinamus paauglių agresijos protrūkius, privalome pripažinti, jog čia moralizavimu ar vien reikalavimu, kad politikai privalo kažką daryti, situacijos nepakeisime. Reikia realaus visos visuomenės grupių bendradarbiavimo.

Būtų gaila, jei B. Domergue paskaitas prisimintume tik kaip egzotišką intervenciją, kuri trumpam atitraukia nuo kasdienių rūpesčių, šokiruoja, bet netrukus pasimirštama, yra apklojama naujų rūpesčių sluoksniu.

Apmaudu, kad Lietuvoje, kalbant apie šeimas, visą energija paprastai išvaistoma diskusijai, kas formaliai yra šeima, pamirštant, jog svarbiausia ne tai, koks šeimos įvaizdis, kaip ji atrodo, bet tai, kiek realiai ji tampa bendrystės, mokymosi būti su kitu mokykla. Šiandien mes pernelyg mažai rūpinamės tuo, ką patys išmokstame šeimoje, ką mūsų vaikai joje gauna, ir pernelyg pasiduodame iliuzijai, jog kažkas kitas – valstybė, mokykla, kunigas, psichologas perims iš mūsų atsakomybę.

Piktindamiesi tuo, kas nuo mūsų nepriklauso, paprastai nepadarome to, ką galime ir privalome.

Scroll to Top
Skip to content