Krikščioniškasis tikėjimas ir demonologija

Tikėjimo mokymo kongregacija

Amžiams einant Bažnyčia pakartotinai smerkė įvairias prietarų formas, obsesyvų dėmesio sutelkimą į šėtoną bei demonus, taip pat įvairias kulto ir nesveiko domėjimosi tokiomis dvasiomis formas (1). Taigi būtų neteisinga teigti, kad krikščionybė, pamiršusi apie visuotinę Kristaus viešpatystę, pavertė šėtoną privilegijuotu skelbimo objektu, prisikėlusio Viešpaties Gerąją Naujieną pakeisdama siaubo žinia. Šv. Jonas Auksaburnis kadaise pareiškė Antiochijos krikščionims: „Man nėra jokio malonumo kalbėti jums apie velnią, tačiau šia proga siūlomas mokymas jums labai naudingas“ (2). Būtų pragaištinga klaida elgtis taip, tarsi istorija būtų pasibaigusi, būtų įgyvendinti visi Atpirkimo padariniai ir todėl nebereikėtų stoti į kovą, apie kurią kalba Naujasis Testamentas ir dvasinio gyvenimo mokytojai.

Šiuolaikiniai sunkumai

Ši klaida gali būti daroma ir šiandien. Iš daugelio vietų klausiama, ar nereikėtų šiuo požiūriu peržiūrėti katalikiškosios doktrinos, pradedant nuo Šventojo Rašto. Kai kurių manymu, neįmanoma laikytis jokios pozicijos, pasak jų, šventosios knygos neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti šėtono ir jo demonų egzistavimą – tarsi klausimas galėtų likti suspenduotas. Tačiau dar dažniau demonų egzistavimu tiesiog abejojama. Kai kurie kritikai tvirtina galį apibrėžti paties Jėzaus poziciją, teigdami, jog jokie jo žodžiai nelaiduoja demoniškojo pasaulio tikrovės. Esą ten, kur patvirtinamas šis buvimas, tai veikiau atskleidžia žydų raštų idėjas; arba tai grindžiama Naujojo Testamento tradicijomis, bet nekyla iš paties Kristaus. Kadangi tie dalykai nepriklauso pagrindinei evangelinei žiniai, tai nesaisto mūsų dabartinio tikėjimo: esame laisvi juos palikti. Kiti, būdami objektyvesni ir drauge radikalesni, priima akivaizdžius Rašto teiginius dėl demonų, tačiau čia pat priduria, kad šiandienos pasaulyje tai nebepriimtina net krikščionims. Taigi jie taip pat to šalinasi. Galiausiai kai kuriems šėtono idėja, nepaisant jos kilmės, atrodo praradusi savo svarbą. Jei primygtinai jos laikytumės, mūsų mokymas prarastų tikėtinumą; tai užtemdytų kalbėjimą apie Dievą, kuris vienintelis vertas mūsų domėjimosi. Galiausiai tiek vieniems, tiek kitiems šėtono ir velnio vardai tėra mitinės ar funkcionalios personifikacijos, neturinčios kitos prasmės, kaip tik pabrėžti dramatišką blogio ir nuodėmės įtaką žmonijai. Tai tėra vien kalbėsena, kurią mūsų epochoje reikia iššifruoti siekiant rasti kitą būdą, kaip krikščionims iš naujo įdiegti pareigą kovoti su visomis blogio apraiškomis pasaulyje.

Panašios mintys, kartojamos demonstruojant erudiciją ir skleidžiamos teologiniuose žodynuose bei žurnaluose, negali nekelti sumaišties. Tikintieji, įpratę rimtai priimti Kristaus ir apaštališkųjų raštų įspėjimus, jaučia, kad panašia kalbėsena siekiama pakeisti viešąją nuomonę šiuo klausimu. Tarp jų išmanantys biblistiką ir religijos mokslus kelia klausimą, kur nuves šis demitologizacijos procesas, vykdomas tam tikros hermeneutikos vardu.

Susidūrus su panašiais požiūriais ir siekiant atsakyti į juos kildinančią mąstyseną pirmiausia dera panagrinėti Naująjį Testamentą, primenant jo liudijimą ir autoritetą.

Naujasis Testamentas ir jo kontekstas

Primenant, su kokia dvasine nepriklausomybe Jėzus visuomet laikėsi savo epochos nuomonių atžvilgiu, svarbu atskleisti, kad ne visi jo amžininkai turėjo bendrą tikėjimą angelais ir demonais, kurį kai kas šiandien nori jiems priskirti ir kuris, jų požiūriu, turėjo saistyti  ir  Jėzų.  Apaštalų  darbų  knygoje  skaitome, kaip šv. Pauliaus pareiškimas sukėlė ginčą Sinedrijoje; autorius komentuoja, kad sadukiejai, skirtingai negu fariziejai, „neigia mirusiųjų prisikėlimą, angelų ir dvasios buvimą“, t. y. netikėjo prisikėlimu, taigi nei angelais, nei demonais – taip šią vietą suprato kompetentingi egzegetai (3). Taigi dėl šėtono, demonų ir angelų to meto nuomonės išsiskiria į dvi diametraliai priešingas sampratas. Kaip tuomet galėtume teigti, kad Jėzus, turėdamas galią išvyti demonus ir suteikdamas šią galią kitiems, be menkiausio kritiškumo tiesiog pritaikė savo laikų idėjas bei praktikas – o įkandin ir Naujojo Testamento rašytojai? Žinoma, Kristus ir tuo labiau apaštalai priklausė savo epochai ir dalyvavo jos kultūroje. Tačiau Jėzus dėl savo dieviškosios prigimties ir apreiškimo, kurį atėjo perduoti, pranoko savo laiko aplinką ir nepasidavė jos spaudimui. Pakanka per- skaityti Kalno pamokslą, kad įsitikintume jo dvasios laisve, taip pat jo pagarba tradicijai (4). Apreikšdamas atperkamosios veiklos prasmę, jis turėjo atsižvelgti ne tik į fariziejus, kaip ir jis tikėjusius ateities pasauliu, siela, dvasiomis ir prisikėlimu, bet ir į sadukiejus, kurie tais dalykais netikėjo. Kai pirmieji kaltino Jėzų, jog jis išvejąs demonus su jų valdovo pagalba, jis būtų galėjęs stoti sadukiejų pusėn, bet taip darydamas būtų išsižadėjęs savęs ir savo misijos. Taigi jis, neneigdamas tikėjimo dvasiomis ir prisikėlimu – o tai buvo bendra su fariziejais, – turėjo atsiskirti nuo jų ir pasipriešinti sadukiejams. Todėl šiandien tvirtinti, jog Jėzaus žodžiai apie šėtoną yra nereikšmingas visuotiniam tikėjimui, tik iš tos epochos kultūros pasiskolintas mokymas, reikštų teigti nuomonę, kuri stokoja to laikotarpio pažinimo ir Mokytojo asmenybės suvokimo. Jėzus taip kalbėjo ir, svarbiausia, įgyvendino per savo tarnystę, kaip tik todėl, kad tai išreiškė mokymą, tam tikru mastu esmingai susijusį su jo atnešto išganymo tikrove.

Asmeninis Jėzaus liudijimas

Pagrindiniai apsėstųjų išgydymai Kristaus įvykdyti tais momentais, kurie jo tarnystės aprašymuose atrodo lemiami. Jo atlikti egzorcizmai iškėlė jo asmens bei misijos problemą ir drauge nurodė atsakymą: tai pakankamai aiškiai įrodo jų sukeltos reakcijos (5). Nors Jėzus niekuomet savo Evangelijoje šėtonui nesuteikia centrinės vietos, tačiau kalba apie jį lemiamais momentais, pareikšdamas svarbius dalykus. Savo viešąją tarnystę Jėzus pradeda leisdamasis būti velnio gundomas dykumoje: Morkaus pasakojimas būtent dėl savo santūrumo yra taip pat reikšmingas kaip ir Mato bei Luko pasakojimai (Mk 1, 12–13). Apie šį priešininką jis įspėja Kalno pamoksle, taip pat Tėve mūsų maldoje, ku rios išmokė saviškius, – tai šiandien pripažįsta daugelis egzegetų (6), remdamiesi įvairiomis liturgijomis (7). Savo palyginimuose Jėzus sako, jog šėtonas kliudo skelbti žodį (Mt 13, 19) ir sėja rauges šeimininko lauke (Mt 13, 39). Simonui Petrui jis paskelbia, kad „pragaro vartai“ sieks įveikti Bažnyčią (8) ir šėtonas norėtų persijoti jį ir kitus apaštalus (Lk 22, 31). Palikdamas Aukštutinį kambarį Kristus pranašauja: „šio pasaulio kunigaikštis“ netrukus ateis (Jn 14, 30). Getsemanėje atvykusiems jo suimti sargybiniams jis pareiškia, jog atėjo „tamsybių siautėjimo“ valanda (9). Jėzus žinojo ir patvirtino Aukštutiniame kambaryje, kad „šio pasaulio kunigaikštis jau pasmerktas“ (Jn 16, 11). Šie faktai ir pareiškimai, pateikti tinkamoje vietoje, pakartoti ir tarpusavyje suderinti, nėra atsitiktinumas. Negalime laikyti jų pramanais, kuriuos reikėtų demitologizuoti. Antraip reikėtų pripažinti, jog tais kritiniais momentais Jėzaus sąmonė – pasakojimuose liudijama, kad ji išliko šviesi ir gebėjo susitvardyti teisėjų akivaizdoje, – tapo iliuzinių apraiškų auka, o jo žodis netektų tvirto nuoseklumo. Tai prieštarautų pirmųjų klausytojų ir dabartinių Evangelijos skaitytojų susidarytam įspūdžiui. Taigi kyla išvada. Šėtonas, prieš kurį Jėzus stojo savo egzorcizmais, su kuriuo susidūrė dykumoje ir kančioje, negali būti nei žmogiškųjų gebėjimų pasakoti ar personifikuoti idėjas paprastas vaisius, nei primityvios kultūrinės kalbos klaidinantis reliktas.

Pauliaus raštai

Tiesa, kad šventasis Paulius, Laiške romiečiams plačiais štrichais apibendrindamas žmonijos situaciją Kristaus akivaizdoje, personifikuoja nuodėmę ir mirtį ir parodo jos baisią galybę. Tačiau žvelgiant į jo mokymo visumą aiškėja,  kad  ši  personifikacija nėra  vien  literatūrinė išmonė, ji liudija aštrų suvokimą apie Jėzaus Kryžiaus svarbą ir būtinybę pasirinkti tikėjimą. Paulius anaiptol netapatina nuodėmės su šėtonu. Nuodėmėje jis visų pirma mato tai, kas esminga: asmeninį žmogaus aktą, taip pat kaltumo ir apakimo būklę, į kurią šėtonas siekia įvesti žmones ir juos ten išlaikyti (Ef 2, 1–2; 2 Tes 2, 11; Kor 4, 4). Taigi jis neabejotinai atskiria šėtoną nuo  nuodėmės.  Tas  pats  apaštalas,  kuris  išpažįsta, kad be malonės yra bejėgis „nuodėmės įstatymo, glūdinčio  mano  nariuose“,  akivaizdoje  (Gal  5,  17; Rom 7, 23–24), ryžtingai ragina priešintis šėtonui (Ef 6, 11–16), jam nepalikti vietos (Ef 4, 27; 1 Kor 7, 5) ir sutrypti jį po kojomis (Rom 16, 20). Šėtonas jam yra asmeninė  būtybė,  „šio  pasaulio  dievaitis“  (2  Kor  4, 4), įgudęs priešininkas, skirtingas nuo mūsų ir nuo jo siūlomos mums nuodėmės. Panašiai, kaip aprašoma Evangelijoje, apaštalas regi jį veikiant pasaulio istorijoje, per tai, ką jis vadina „nedorybės paslaptimi“ (2 Tes 2, 7); per netikėjimą, kai atsisakoma pripažinti Viešpatį Jėzų (10), per stabmeldystės iškrypimą (11), per suvedžiojimą, kuris gresia Kristaus sužadėtinės Bažnyčios ištikimybei (2 Kor 11, 3), galiausiai per eschatologinį nuklydimą, privedantį prie žmogaus garbinimo kulto, pakeičiančio Dievo kultą (2 Tes 2, 3–4. 9–11). Žinoma, šėtonas veda į nuodėmę, tačiau skiriasi nuo blogio, į kurį veda.

Apreiškimo knyga ir Evangelija pagal Joną

Apreiškimo knyga pirmiausia yra didingas paveikslas, kuriame spindi prisikėlusio Kristaus galybė per jo Evangelijos liudytojus. Joje skelbiamas nužudytojo Avinėlio triumfas. Tačiau būtų visiškai klaidingai suprantama šios pergalės prigimtis, jei neįžvelgtume joje pasibaigusios ilgos kovos, kurioje per besipriešinančias Viešpačiui Jėzui žmogiškąsias galybes dalyvauja šėtonas ir jo angelai, – šios dvasios skiriasi tarpusavyje ir nuo istorinių veikėjų. Apreiškimo knygoje atskleidžiama Šventajame Rašte aptinkamos šėtono vardų bei simbolių įvairovės mįslė ir galutinai demaskuojama jo tapatybė (Apr 12, 9). Jo veikimas Dievo akivaizdoje apima visus žmogiškosios istorijos šimtmečius.

Taigi nestebina, kad Jono evangelijoje Jėzus kalba apie velnią ir jį vadina „šio pasaulio kunigaikščiu“ (Jn 12, 31; 14, 30; 16, 11). Žinoma, šėtono poveikis žmogui yra vidinis, tačiau negalime jo figūroje įžvelgti tik nuodėmės ir pagundos personifikacijos. Jėzus neabejotinai pripažįsta, kad daryti nuodėmę reiškia vergauti (Jn 8, 34), tačiau jis netapatina šėtono nei su šiuo vergavimu, nei su nuodėme, per kurią tai reiškiasi. Nusidėjėliams velnias turi tik moralinę įtaką – tiek, kiek kiekvienas pritaria jo įkvėpimams (Jn 8, 38. 44): jie laisvai vykdo jo „užgaidas“ (Jn 8, 34. 44) ir jo „darbus“ (Jn 8, 41). Tik šia prasme ir šiuo mastu jis yra jų „tėvas“ (Jn 8, 41). Tarp šėtono ir asmeninės sąžinės visuomet išlieka dvasinis atstumas, skiriantis jo „melą“ nuo mūsų pritarimo, mes galime jam pritarti ar atsisakyti pritarti (Jn 8, 38. 44); panašiai tarp Kristaus ir mūsų visuomet egzistuoja atstumas tarp jo apreiškiamos bei siūlomos „tiesos“ ir tikėjimo, kuriuo ją priimame. Štai kodėl Bažnyčios tėvai iš Šventojo Rašto būdami įsitikinę, jog šėtonas ir demonai yra atpirkimo priešininkai, nevengdavo priminti tikintiesiems apie jų buvimą ir veikimą.

Bendroji doktrina

Antrajame amžiuje Melitonas Sardietis parašė veikalą „Apie demoną“ (12); sunku išskirti ką nors iš Bažnyčios tėvų, kuris šią temą būtų nutylėjęs. Iškeldami į šviesą velnio  veikimą  daugiausia  dėmesio  tam  skyrė  tie rašytojai, kurie siekė atskleisti Dievo planą istorijoje, ypač šv. Ireniejus ir Tertulijonas, kurie iš eilės kovojo prieš gnostinį dualizmą ir Marcijoną; vėliau šv. Viktorinas Ptujietis (iš  Ptujaus  arba  Pettau) ir  galiausiai šv. Augustinas. Šventasis Ireniejus mokė, kad velnias yra „angelas apostatas“ (13), kad Kristus, savo asmeniu priimdamas kovą, kurią šis priešas kovoja prieš mus, turėjo su juo susidurti savo tarnystės pradžioje (14). Šventasis Augustinas plačiausiai ir stipriausiai parodo šėtoną, veikiantį „dviejų miestų“ kovoje, kilusioje danguje, kai pirmieji Dievo kūriniai angelai nusprendė būti ištikimi arba neištikimi savo Viešpačiui (15). Nusidėjėlių visuomenėje jis įžvelgia mistinį velnio „kūną“ (16). Vėliau šį „kūną“ mini šv. Grigalius Didysis veikale Moralia in Job (17).

Dauguma Bažnyčios tėvų drauge su Origenu atmetė puolusiųjų angelų geidulingumo nuodėmės idėją, o jų nuopuolio pradą įžvelgė troškime iškilti virš savo statuso, įtvirtinti savo nepriklausomybę ir tapti dieviškais. Tačiau greta šios puikybės daugelis Bažnyčios tėvų pabrėžia jų piktumą žmonių atžvilgiu. Pasak šv. Ireniejaus, velnio apostazė prasidėjo tuomet, kai jis pavydėjo naujo Dievo kūrinio ir siekė jį nuteikti prieš Kūrėją (18). Pasak Tertulijono, šėtonas siekdamas trukdyti Viešpaties planui, pagoniškuosiuose slėpiniuose mėgdžiojo Kristaus sakramentus (19). Taigi patristinis mokymas iš esmės ištikimai atspindi Naujojo Testamento mokymą ir nuorodas.

Laterano IV Susirinkimas (1215 m.) ir jo demonologinis mokymas

Per dvidešimtį amžių Magisteriumo istorijoje demonologijai buvo skirta tik keletas griežtąja prasme dogminių pareiškimų. Todėl kad tokiems tvirtinimams progų pasitaikydavo labai retai, – iš tikrųjų paminėtini du atvejai, iš kurių svarbesnis buvo XIII a. pradžioje, kai pasirodžius katarams ir albigiečiams atgijo manichėjiškojo arba priscilijoniškojo dualizmo apraiškos. To meto dogminis mokymas suformuluotas pagal mums pažįstamos doktrinos kontekstą; jis artimas mūsų dabartiniam suvokimui, nes juo apimamas požiūris į visatą ir tai, kad ji sukurta Dievo:

„Mes tvirtai tikime ir paprastai išpažįstame <…>, kad Dievas yra vienintelis visatos pradas, visų regimųjų ir neregimųjų, dvasinių bei kūniškų dalykų Kūrėjas: savo visagalybe laikų pradžioje jis iš nieko sukūrė tiek dvasinius, tiek kūniškus kūrinius, angeliškuosius ir pasaulio kūrinius; po to sukūrė žmogų, kuris tam tikra prasme priklauso abiem plotmėms, nes yra sudarytas iš dvasios ir kūno. Velnias ir kiti demonai buvo iš prigimties Dievo sukurti geri, tačiau jie patys per save tapo blogi; o žmogus nusidėjo velnio skatinamas“ (20).

Šio teksto esmė yra aiški. Dėl velnio ir demonų Susirinkimas tvirtina, jog, būdami vienintelio Dievo kūriniai, jie nėra blogi savo esme, tačiau tapo blogi savo laisvu apsisprendimu. Nekalbama nei apie jų skaičių, nei apie kaltę, nei apie galios apimtį: šie klausimai nepriklauso aptariamai dogminei problemai ir paliekami diskutuoti atskiroms mokykloms. Tačiau nepaisant glaustumo, Susirinkimo teiginys išlieka pamatinės svarbos, nes prie jo buvo prieita svarbiausiame XIII a. Bažnyčios Susirinkime ir jis užima aiškią vietą jo tikėjimo išpažinime. Istoriškai kiek anksčiau prieš šį tikėjimo išpažinimą ankstesni tikėjimo išpažinimai taikyti katarams ir valdiečiams (21); jis susijęs su priscilijonizmo pasmerkimu prieš kelis šimtmečius (22). Taigi šį tikėjimo išpažinimą dera dėmesingai apsvarstyti.

Jame taikoma įprastinė dogminių tikėjimo simbolių struktūra, jį galima lengvai įrašyti į Nikėjos Susirinkimo pradėtą tikėjimo išpažinimų eilę. Cituotame tekste mūsų požiūriu apibendrinamos dvi tarpusavyje susijusios lygiai svarbios tikėjimui temos: teiginys apie velnią, kurį turėsime išsamiau apsvarstyti, eina po teiginio apie Dievą, visų „regimųjų ir neregimųjų“ dalykų, taigi kūniškųjų būtybių ir angelų Kūrėją.

Pirmoji Susirinkimo tema: Dievas, „regimųjų ir neregimųjų“ būtybių Kūrėjas

Šis teiginys apie Kūrėją ir jo formulavimo būdas yra ypač svarbus mūsų nagrinėjamam dalykui, nes jis yra toks senas, kad šaknimis siekia šv. Pauliaus mokymą. Šlovindamas prisikėlusį Kristų apaštalas tvirtina, kad jis  viešpatauja  visoms  būtybėms  „danguje,  žemėje ir  po  žeme“  (Fil 2,  10)  –  „ne  tik  šiame  pasaulyje, bet ir būsimajame“ (Ef 1, 21). Teigdamas Kristaus preegzistenciją šv. Paulius mokė, jog „jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima“ (Kol 1, 16).

Ši kūrimo doktrina krikščioniškajam tikėjimui veikiai tapo labai svarbi, nes gnostikai ir marcijonizmo šalininkai dar iki išplintant manicheizmui ir priscilijonizmui siekė ją sumenkinti. Pirmuosiuose tikėjimo simboliuose būdavo nuolat tvirtinama, jog „regimosios ir neregimosios būtybės“ buvo visos sukurtos Dievo. Šis mokymas, pradėtas Nikėjos I ir Konstantinopolio I Susirinkimų (23), po to tęstas Toledo Susirinkime (24), buvo įtrauktas į tikėjimo simbolius, kuriuos didžiosios Bažnyčios vartojo Krikšto apeigose (25). Jis pateko ir į šv. Jokūbo Jeruzaliečio Eucharistijos maldą (26), taip pat į šv. Bazilijaus Mažojoje Azijoje ir Aleksandrijoje (27) ir kitose Rytų Bažnyčiose vartotas Eucharistijos maldas (28). Tarp graikų tėvų šis mokymas pasirodo nuo šv. Ireniejaus (29) ir pateikiamas šv. Atanazo Expositio fidei (30). Vakaruose jį išreiškė Grigalius iš Elviros (31), šv. Augustinas (32), šv. Fulgencijus (33) ir vėlesni autoriai.

Tuo metu, kai katarai Vakaruose, o bogomilai Rytų Europoje atgaivino manichėjiškąjį dualizmą, Laterano IV Susirinkimas, pateikdamas savo tikėjimo išpažinimą, negalėjo padaryti nieko geresnio, kaip atnaujinti šį pareiškimą ir jo formuluotę, nuo tol įgijusią esminę svarbą. Jis buvo netrukus pakartotas Liono II (34), Florencijos (35) ir Tridento Susirinkimų (36) tikėjimo išpažinimuose, galiausiai vėl atsirado Vatikano I Susirinkimo konstitucijoje Dei Filius (37), vartojant tas pačias sąvokas kaip 1215 m. Laterano IV Susirinkime. Tai pamatinės svarbos tikėjimo teiginys ir tvirtai išliekantis mokymas, kurį Laterano IV Susirinkimas Apvaizdos patvarkymu akcentavo, susiedamas jį su teiginiu apie šėtoną ir demonus. Susirinkimas nurodė, jog šis dalykas, savaime būdamas labai svarbus, priklauso platesniam mokymo apie kūrimą ir tikėjimo angeliškosiomis būtybėmis kontekstui.

Atroji Susirinkimo tema: velnias

1. Tekstas

Teiginys apie demonus pristatomas toli gražu ne kaip aplinkybių sukeltas priedėlis, tarsi doktrininė išvada ar teologinė dedukcija. Priešingai, tai pasirodo esanti jau seniai įtvirtinta tiesa. Tas paaiškėja iš pačios teksto formuluotės, nes dokumente po teiginio apie visų dalykų sukūrimą nepereinama prie velnio ir demonų kaip loginės išvados. Dokumente nesakoma: „Dėl to velnias ir demonai buvo sukurti geros prigimties“, – tokio tvirtinimo būtų reikėję, jei šiuo teiginiu būtų sakoma kažkas nauja, išvedant iš to, kas jau buvo tvirtinta. Priešingai, šėtono atvejis pristatomas kaip ankstesnio teiginio įrodymas ir argumentas prieš dualizmą. Dokumente teigiama: „Velnias ir demonai buvo sukurti geros prigimties.“ Trumpai tariant, ši ištara pateikiama kaip nediskutuotinas krikščioniškojo suvokimo teiginys. Tai svarbus dokumento aspektas, o atsižvelgiant į istorines aplinkybes kitaip ir negalėjo būti.

2. Pasirengimas: IV ir V a. pozityvios ir negatyvios formuluotės

Nuo IV a. Bažnyčia pareiškė nuostatą, nukreiptą prieš manichėjų tezę apie du tolygiai amžinus ir priešingus principus (38). Tiek Rytuose, tiek Vakaruose Bažnyčia tvirtai mokė, jog šėtonas ir demonai buvo sukurti geros prigimties. Šv. Grigalius Nazianzietis naujakrikščiui pareiškia: „Turi tikėti, kad nėra jokios blogio esmės nei [blogio] viešpatystės, kuri neturėtų pradžios ar egzistuotų savaime, arba būtų sukurta Dievo“ (39). Velnias buvo traktuojamas kaip Dievo kūrinys; pradžioje jis buvo geras ir spindintis kaip šviesa, tačiau, nelaimei, neišliko tiesoje, kurios pagrindu buvo sukurtas (Jn 8, 44), bet sumaištavo prieš Viešpatį (40). Todėl blogis kilo ne iš jo prigimties, bet iš laisvo ir nuo jo valios priklausomo akto (41). Tai patvirtinantys teiginiai Rytuose yra šv. Bazilijaus (42), šv. Grigaliaus Nazianziečio (43), šv. Jono Auksaburnio (44), Didimo Aleksandriečio (45), o Vakaruose – Tertulijono (46), šv. Euzebijaus Verceliečio (47), šv. Ambraziejaus (48) ir šv. Augustino (49) raštuose; esant reikalui jie galėjo būti įtvirtinti dogmine forma. Be to, jie aptinkami taip pat doktrininio pasmerkimo arba tikėjimo išpažinimo forma.

Šv. Euzebijui priskiriamas traktatas De Trinitate tvirtai išreiškia doktriną grupe anatemų:

„Jei kas nors išpažįsta, kad puolęs angelas savo prigimtimi nebuvo sukurtas Dievo, bet savaime egzistuoja, tiek, kad pats grindžia savo egzistenciją, tebūnie atskirtas (anathema sit).

Jei kas nors išpažįsta, kad Dievas sukūrė puolusį angelą blogą, bet nepripažįsta, jog [tas angelas] priėmė blogį savo laisva valia, tebūnie atskirtas.

Jeigu kas nors išpažįsta, kad šėtono angelas sukūrė pasaulį – teatsitraukia nuo mūsų toks tikėjimas, – o nepareiškia, jog kiekviena nuodėmė šėtono išrasta, tebūnie atskirtas” (50).

Panašus dėstymas anatemomis tuo laikotarpiu nebuvo išimtis. Jis aptinkamas taip pat šv. Augustinui priskiriamame traktate Commonitorium, kuris buvo parašytas siekiant atmesti manichėjus. Ši instrukcija skelbia anatemą  „kiekvienam  tikinčiajam,  kuris  teigia,  kad egzistuoja dvi prigimtys, kylančios iš dviejų skirtingų pradų: viena prigimtis, kylanti iš Dievo, yra gera, o kita – bloga ir Dievo nesukurta“ (51).

Tačiau šis mokymas mieliau reiškiamas tiesiogine ir pozityvia forma kaip tikėjimo teiginys. Šv. Augustinas savo traktato De Genesi ad litteram pradžioje rašo:

„Katalikiškasis mokymas reikalauja tikėti, jog Trejybė yra vienas Dievas, kuris padarė ir sukūrė visus egzistuojančius daiktus tokiu mastu, kokiu jie egzistuoja; taigi joks dvasinis ar kūninis kūrinys, – trumpai nusakant dieviškųjų Raštų kalba, regimas ar neregimas, – nepriklauso dieviškajai prigimčiai, bet yra Dievo sukurtas iš nieko“ (52).

Ispanijoje Toledo I Susirinkimas taip pat panašiai išpažino, jog Dievas yra visų „regimųjų ir neregimųjų būtybių Kūrėjas ir kad be jo „neegzistuoja jokia dieviškoji prigimtis, angelas, dvasia ar galybė, kuri būtų laikoma Dievu“ (53).

Taigi nuo IV amžiaus krikščioniškojo tikėjimo išraiška – tiek jos mokant, tiek ją išgyvenant – šioje srityje reiškiama  dviem  dogminėms  formuluotėms,  pozityviąja ir negatyviąja; prie šių formuluočių grįžta po aštuonių šimtmečių Inocentas III ir Laterano IV Susirinkimas.

Šv. Leonas Didysis

Per tą laikotarpį šie dogminiai teiginiai neliko nevartojami. Priešingai, V a. popiežius šv. Leonas Didysis savo laiške Astorgos vyskupui Turibijui (laiško autentiškumu šiandien neabejojama) rašė tuo pačiu tonu ir su tuo pačiu aiškumu. Tarp jo smerkiamų priscilijonų klaidų randame tokias:

„Kaip nurodoma šeštojoje pastaboje (54), jie tvirtina, jog velnias niekada nebuvo geras, o jo prigimtis nebuvo Dievo kūrinys; kad jis kilo iš tamsybių bedugnės, kadangi niekas jo nesukūrė, bet veikiau jis pats yra visokio blogio pradas ir substancija; priešingai, tikrasis, t. y. katalikų tikėjimas išpažįsta, jog visų kūrinių, tiek dvasinių, tiek kūninių, būtis yra gera, ir jokia būtis savo prigimtimi nėra bloga, kadangi Dievas, visų dalykų Kūrėjas, sukūrė tik tai, kas gera. Todėl velnias būtų geras, jei būtų likęs toks, kokį jį Dievas sukūrė. Tačiau kadangi piktnaudžiavo savo prigimtiniu iškilumu ir „nesilaikė tiesos“ (Jn 8, 44), jis (be abejonės) neperkeitė savo prigimties, bet atsiskyrė nuo aukščiausiojo gėrio, kuriam turėjo priklausyti“ (55).

Doktrinos teiginys (pradedant žodžiais „tikrasis, t. y. katalikų tikėjimas išpažįsta…“ iki jo pabaigos) laikytas tokiu svarbiu, kad buvo pažodžiui pakartotas prieduose, kuriais VI a. papildyta Genadijui Marseliečiui priskiriama knyga De ecclesiasticis dogmatibus (56). Tos pačios doktrinos autoritetingai mokė šv. Fulgencijus veikale De fide seu de regula fidei ad Petrum, kur pabrėžiama būtinybė „iš esmės tikėti“ ir „tvirtai tikėti“, kad tai, kas nėra Dievas, yra Dievo kūrinys; kad ši tiesa galioja visiems „regimiems ir neregimiems“ dalykams; kad „kai kurie angelai laisva valia nusigręžė nuo jų Kūrėjo“ ir kad „blogis neturi prigimties“ (57).

Atsižvelgdami į šį istorinį kontekstą, visai nesistebime, kad V a. kanonų rinkinyje Statuta Ecclesiae antiqua tarp klausimų, užduodamų tikrinant vyskupystės kandidatų tikėjimą, įtrauktas toks: „Ar velnias buvo blogas iš prigimties, ar jis tapo blogu piktnaudžiaudamas savo laisva valia?“ (58). Ta pati formuluotė vėl atsiranda tikėjimo išpažinime, kurio popiežius Inocentas III reikalavo iš valdiečių (59).

Bragos I Susirinkimas (VI a.)

Taigi doktrina buvo bendra ir tvirtai apibrėžta. Ji išreikšta daugelyje dokumentų (mes nurodėme pagrindinius), sudariusių VI a. viduryje vykusio Bragos I Susirinkimo doktrinos pagrindą. Atsižvelgiant į šį pagrindą, šio Sinodo paskelbtas 7-asis skyrius turi būti laikomas ne izoliuotu tekstu, bet IV ir V a. mokymų šia tema, ypač šv. Leono Didžiojo mokymo, apibendrinimu: „Kas tvirtina, jog velnias iš pradžių nebuvo Dievo sukurtas geras angelas ir jo prigimtis nesukurta Dievo, o kaip manichėjai ir priscilijonai sako, kad jis atsirado iš tamsybių bedugnės ir nebuvo niekieno sukurtas būti, bet pats yra blogio pradas ir substancija, – tebūnie atskirtas“ (60).

3. Katarų atsiradimas (XII ir XIII a.)

Bažnyčia nuo seno aiškiai išreiškė tikėjimą, kad velnias yra kūrinys ir kad jis nusigręžė nuo Dievo laisvu aktu. Laterano IV Susirinkimui pakako įtraukti šiuos teiginius į suformuluotą tikėjimo išpažinimą; nebuvo reikalo jų fiksuoti dokumentais: jie išreiškė įsitikinimus, kurių aiškiai laikėsi Bažnyčia. Šių teiginių įtraukimas, kuris dogminiu požiūriu galėjo būti įvykęs anksčiau, iki to laiko tapo būtinybe, nes katarai savo erezijoje laikėsi kai kurių senų manichėjų klaidų. Todėl XII–XIII a. daugelyje tikėjimo išpažinimų reikėjo užbėgant už akių iš naujo įtvirtinti, jog Dievas yra „regimųjų ir neregimųjų“ būtybių Kūrėjas bei abiejų Testamentų autorius ir ypač tai, kad velnias nebuvo blogas iš prigimties, bet tapo blogas savo laisvu pasirinkimu (61). Senosios dualistinės sampratos, atsiradusios išplitusiuose doktrininiuose ir dvasiniuose sąjūdžiuose, darė tikrą žalą tikėjimui Pietų Prancūzijoje ir Šiaurės Italijoje.

Prancūzijoje Ermenegaudas Bezjietis (de Beziers) turėjo parašyti traktatą, nukreiptą prieš eretikus, „kurie tvirtina ir tiki, jog mūsų pasaulis ir visi regimieji dalykai buvo sukurti ne Dievo, bet velnio“, kad egzistuoja ne tik geras visagalis Dievas, bet ir blogio dievas, velnias (62). Šiaurės Italijoje atsivertėlis iš katarų Bonakursas (Bonacursus) įspėjo apie gresiantį pavojų ir aprašė įvairius šios sektos mokymus (63). Netrukus po jo pasirodęs veikalas Summa contra haereticos, kuris ilgą laiką buvo priskiriamas Prepozitinui Kremoniečiui (Prevostinus Cremonensis), dar geriau perteikia dualizmo erezijos įtaką to laikotarpio mokymui. Veikale taip pristatomas katarų mokymas: „Visagalis Dievas sukūrė tik neregimas ir bekūnes būtybes. Velnias, kurį tie eretikai vadina tamsybių dievu, sukūrė regimas ir kūniškas būtybes. Po to šis eretikas teigia, kad yra du egzistuojančių dalykų pradai: gėrio pradas – visagalis Dievas ir blogio pradas – velnias. Be to, egzistuoja dviejų rūšių prigimtys: viena yra gera, priklausanti bekūnėms būtybėms ir sukurta visagalio Dievo; kita bloga, priklausanti kūninėms būtybėms ir sukurta velnio. Eretikas, laikęsis šių pažiūrų anksčiau, vadintas manichėjumi, o šiandien jis vadinamas kataru” (64).

Šis apibendrinimas, nors ir trumpas, yra svarbus dėl koncentruoto  turinio.  Šiandien  galime  jį  papildyti „Dviejų principų knyga“, parašyta katarų teologo netrukus po Laterano IV Susirinkimo (65). Šioje mažoje santraukoje, skirtoje kovingiesiems sektos nariams, pateikta detali katarų argumentacija ir, remiantis Šventuoju Raštu, siekta paneigti mokymą apie vienintelį Kūrėją, taip pat bibliniais tekstais pagrįsti dviejų priešingų principų buvimą (66). Veikale teigiama, kad greta gero Dievo „turime pripažinti kito, būtent blogio, principo egzistavimą, kuris pragaištingai veikia prieš tikrąjį Dievą ir jo kūrinius“ (67).

Laterano IV Susirinkimo nutarimo vertė

XIII a. pradžioje pastarieji teiginiai toli gražu nebuvo tik intelektualų ar ekspertų teorijos. Jie išreiškė klaidingų įsitikinimų kompleksą, kuris išgyventas ir skleistas daugybės tarpusavyje susijusių, gerai organizuotų ir aktyvių grupių. Bažnyčia buvo priversta įsikišti ir iš naujo įtvirtinti ankstyvųjų amžių doktrinos teiginius. Tai padarė popiežius Inocentas III, įtraukęs du minėtus dogminius pareiškimus į Laterano IV Susirinkimo suformuluotą tikėjimo išpažinimą. Išpažinimas viešai perskaitytas vyskupams, ir jie jį patvirtino. Vyskupų buvo klausiama: „Ar tikite visa tai?“, o jie vienbalsiai atsakė: „Tikime“ (68). Taigi Susirinkimo dokumentas savo visuma yra tikėjimo patvirtinimas (de fide). Ka dangi savo esme ir forma tai tikėjimo simbolis, kiekvienas jo punktas turi ir dogminę vertę.

Būtų klaidinga tvirtinti, jog kiekvienas tikėjimo išpažinimo paragrafas turi apimti tik vieną dogminį teiginį. Tai reikštų taikyti hermeneutiką, kuri, pavyzdžiui, galioja Tridento Susirinkimo dekretui, kur kiekvienas skyrius paprastai skirtas vienai dogminei temai nagrinėti: būtinybei pasirengti nuteisinimui (69), tikro Kristaus buvimo Eucharistijoje tiesai (70) ir t. t. Priešingai, Laterano IV  Susirinkimo  pirmajame  paragrafe,  nors  jame  tiek pat eilučių kaip ir Tridento Susirinkimo skyriuje apie „ištvermės dovaną“ (71), apimama daugelis tikėjimo teiginių (nemažai jau apibrėžtų): apie Dievo vienumą, Asmenų trejybę ir lygybę, jų prigimties vienalytiškumą, apie Sūnaus kilmę ir Šventąją Dvasią. Tas pat pasakytina ir apie kūrimą, ypač abiejose vietose, kur kalbama apie Dievo sukurtas dvasines ir kūnines būtybes, taip pat velnio sukūrimą ir jo nuodėmę. Kaip jau sakėme, čia kalbama apie daugelį dalykų, kurie nuo IV ir V a. priklauso Bažnyčios mokymui. Susirinkimui įtraukus juos į savo tikėjimo išpažinimą, tiesiog buvo patvirtinta, kad jie priklauso visuotinio tikėjimo sanklodai.

Demonų tikrovės egzistavimas ir jų galios pripažinimas grindžiamas ne tik tais specifiniais dokumentais, bet ir reiškiamas bendresniu, ne tokiu griežtu būdu Bažnyčios susirinkimų ištarose, kur aprašoma žmogaus būklė be Kristaus.

Bendras popiežių ir Susirinkimų mokymas

V a. viduryje, Chalkedono Susirinkimo išvakarėse, šv. Leonas Didysis Flavianui skirtame laiške Tomus išdėstė išganymo ekonomijos tikslą, kalbėdamas apie Kristaus pergalę prieš mirtį ir prieš velnią, pasak Laiško žydams turėjusio mirties valdžią (72). Vėliau, kai Florencijos Susirinkime buvo kalbama apie atpirkimą, tai buvo išreikšta biblinėmis sąvokomis kaip išlaisvinimas iš velnio viešpatavimo (73). Tridento Susirinkimas, apibendrindamas šv. Pauliaus mokymą, teigė, jog nuodėmingas žmogus yra „pavaldus velniui ir mirčiai“ (74). Dievas mus išganydamas „išgelbėjo iš tamsybių valdžios ir perkėlė į mylimojo Sūnaus karalystę. O jame turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą“ (75). Nusidėti po krikšto reiškia „atsiduoti velnio valdžiai“ (76). Tai yra pirminis ir visuotinis Bažnyčios tikėjimas, nuo pirmųjų amžių paliudytas įkrikščioninimo liturgijoje, kai katechumenai prieš krikštą atsižadėdavo šėtono, išpažindavo savo tikėjimą Švenčiausiąja Trejybe ir atsiduodavo Gelbėtojui Kristui (77).

Vatikano II Susirinkimas sutelkė dėmesį labiau į dabartinį Bažnyčios gyvenimą, o ne į kūrimo doktriną, tačiau nepraleido progos įspėti apie šėtono ir demonų veikimą. Vatikano II Susirinkimas, panašiai kaip ankstesni Tridento ir Florencijos susirinkimai, dar kartą apaštalo žodžiais paskelbė, kad Kristus atėjo mūsų išgelbėti „iš tamsybių valdžios“ (78). Konstitucijoje apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, pasitelkiant šv. Pauliaus ir Apreiškimo knygos biblinę kalbėseną, teigiama, jog visa žmonijos istorija „persmelkta žūtbūtinės kovos su tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos“ (79). Kitoje vietoje Vatikano II Susirinkimas atnaujina įspėjimą iš Laiško efeziečiams: „apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (80). Toje pačioje kons titucijoje pasauliečiams primenama: „Mes grumiamės su tamsybių pasaulio valdovais, dvasinėmis blogio jėgomis“ (81). Galiausiai nestebina tai, kad tas pats Susirinkimas, vaizduodamas Bažnyčią kaip jau prasidėjusią Dievo Karalystę, nurodo Jėzaus stebuklus ir ypač egzorcizmus (82). Būtent tokiame kontekste Jėzus pareiškė žinomą teiginį: „Tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Lk 11, 20; plg. Mt 12, 28).

Liturginė argumentacija

Liturgija, kurią jau ne kartą minėjome, mums pateikia ypač vertingą liudijimą, kadangi ji yra konkreti išgyvenamo tikėjimo išraiška. Tačiau neturėtume norėti iš liturgijos sužinoti ir patenkinti savo smalsumą apie demonų prigimtį, kategorijas ir vardus. Liturgija pasitenkina tuo, kad pagal savo vaidmenį tiesiog pabrėžia demonų egzistavimą ir jų keliamą pavojų krikščionims. Ji, grindžiama Naujojo Testamento mokymu, primena mums, jog pakrikštytojo gyvenimas yra kova, vykdoma per Kristaus malonę ir jo Dvasios galia, prieš pasaulį, kūną ir demoniškąsias būtybes (83).

Naujųjų apeigynų reikšmė

Šiandien, pasitelkdami argumentus iš liturgijos srities, turime laikytis apdairumo. Viena vertus, Rytų Bažnyčių apeigynai ir sakramentarijai, kurie per šimtmečius ne kartą papildyti, savo sudėtinga demonologija gali mus suklaidinti. Kita vertus, lotyniškosios liturgijos dokumentai istorijos būvyje dažnai redaguoti ir peržiūrėti, todėl tai ragina mus būti apdairius darant išvadas.

Senajame lotyniškame viešosios atgailos apeigyne pabrėžtinai raiškus velnio veikimas nusidėjėlyje; deja, šiais tekstais, nors jie išlikę Romos pontifikale (84), jau seniai nesinaudojama. Pavedant Dievui mirštančiojo sielą, iki 1972 m. galėjo būti kalbamos maldos, kuriose minimos pragaro baisybės ir paskutiniai velnio kaltinimai (85); tačiau dabar šie raiškūs tekstai nebevartojami. Ypatingoji egzorcisto tarnyba, nors nebuvo visiškai panaikinta, mūsų laikais redukuota į eventualią tarnystę, kuri gali būti vykdoma tik su vyskupo leidimu (86); nenumatoma jokių apeigų suteikiant šią tarnystę. Tokia nuostata egzorcizmo atžvilgiu nereiškia, kad kunigai nebeturi galios atlikti egzorcizmo ar negali ja naudotis. Tačiau tai įpareigoja mus pripažinti, jog Bažnyčia, nepriskirdama šiai tarnystei ypatingos funkcijos, egzorcizmui nebeteikia to svarbaus vaidmens, kurį jis turėjo ankstyvaisiais amžiais. Reikia atsižvelgti į šią įvykių raidą.

Iš šių pokyčių apeigose neturime daryti išvados, kad liturgijos srityje tikėjimas sumenko ar buvo revizuotas. 1970 m. Romos mišiole perteikiamas Bažnyčios įsitikinimas demonų veikimu. Dabar, kaip ir praeityje, pirmojo gavėnios sekmadienio liturgijoje tikintiesiems primenama, kaip Viešpats Jėzus įveikė gundytoją: sinoptiniai šio įvykio pasakojimai pateikiami gavėnios Mišių skaitiniuose pagal trejų metų ciklą (ABC). Protoevangelija (Pr 3, 15), kur žadama, kad moters palikuonys  nugalės  žalčio  palikuonis,  skaitoma  10-ąjį B metų sekmadienį ir 5-osios savaitės šeštadienį. Marijos Ėmimo į dangų iškilmėje ir Švč. Mergelės Marijos Mišiose skaitoma iš Apreiškimo knygos 12, 1–6 apie slibino grasinimą gimdančiai moteriai. 10-ąjį B metų sekmadienį taip pat skaitoma ištrauka iš Mk 3, 20–25, kur vaizduojamas Jėzaus pokalbis su fariziejais apie Belzebulą. Palyginimas apie kviečius ir rauges (Mt 13, 23–43) skaitomas A metų 15-ąjį sekmadienį, o šio palyginimo aiškinimas (Mt 13, 36–46) – 13-osios savaitės trečiadienį. Pažadas, kad šio pasaulio kunigaikštis bus nugalėtas (Jn 12, 30–33), skaitomas B metų V gavėnios sekmadienį, o Jn 14, 30 – šiokiadienį. Iš Apaštalų raštų 29-osios savaitės pirmadienį skaitoma Ef 2, 1–10; Ef 6, 10–20 skaitomas šventųjų Mišiose ir 13-osios savaitės ketvirtadienį. 1 Jn 3, 7–10 skaitoma sausio 4-ąją, o per Šv. Morkaus šventę skaitoma ištrauka iš Pirmojo Petro laiško, kur velnias vaizduojamas tykantis grobio ir besitaikstantis jį praryti. Galėtume paminėti daugiau ištraukų, jei siektume sudaryti visą sąrašą, tačiau šie pavyzdžiai rodo, jog svarbiausi bibliniai tekstai apie velnią priklauso oficialiam Bažnyčios lekcionarui.

Tiesa, kad suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigos šiuo požiūriu buvo pakeistos. Jose nebesikreipiama į velnią liepiamąja forma; tačiau tuo pačiu tikslu kreipiamasi į Dievą maldaujant (87). Tonas ne toks demonstratyvus, tačiau taip pat raiškus ir veiksmingas. Taigi klaidinga teigti, kad iš naujojo krikšto apeigyno egzorcizmai išnaikinti. Ši klaida yra visiškai akivaizdi, nes naujajame katechumenato apeigyne prieš įprastinius, vadinamuosius „didžiuosius“ egzorcizmus netgi įtraukti praeityje nežinomi „mažesnieji egzorcizmai“, išdėstyti per visą katechumenato trukmę (88). Taigi egzorcizmai išlieka. Šiandien, kaip ir praeityje, jais meldžiama pergalės prieš šėtoną, velnią, šio pasaulio kunigaikštį ir tamsybių jėgas, o trys tradiciniai „tiriamieji klausimai“, per kuriuos įvyksta egzorcizmas, kaip ir praeityje turi tą patį negatyvųjį ir pozityvųjį tikslą: išlaisvinti iš nuodėmės bei velnio ir tuo pačiu metu sustiprinti Kristuje (89). Kūdikių krikšto apeigose, kad ir kas būtų apie tai sakoma, tebėra išlaikomas egzorcizmas (90). Tai nereiškia, kad tie vaikai būtų užvaldyti šėtono, tačiau Bažnyčia tiki, jog jiems taip pat reikia Kristaus įvykdyto atpirkimo padarinių. Prieš krikštą kiekvienas asmuo, vaikas ar suaugęs, nešioja nuodėmės ir šėtono veikimo ženklą.

Privačios atgailos liturgijoje apie velnią kalbama mažiau nei praeityje. Kita vertus, bendruomeniniame atgailos šventime grąžinta senovinė malda, kurioje minima šėtono įtaka nusidėjėliams (91). Ligonių apeigyne, kaip minėjome, pavedant mirštantįjį Dievui nebepabrėžiamas nerimą keliantis šėtono buvimas. Tačiau ligonio patepimo apeigų metu celebrantas meldžia, kad ligonis būtų išlaisvintas iš nuodėmės ir visokių pagundų (92). Šventasis aliejus suvokiamas kaip kūno, sielos ir dvasios apsauga (93). Malda Commendo te, nors tiesiogiai nemini pragaro nei demono, netiesiogiai nurodo jų egzistavimą bei veikimą, kai prašoma, kad Kristus išgelbėtų mirštantįjį ir priimtų jį į savo kaimenę tarp išrinktųjų. Tokia kalbėsena akivaizdžiai siekiama netraumuoti ligonio ir jo šeimos, vis dėlto joje nepaneigiamas tikėjimas blogio slėpiniu.

Apibendrinimas

Apibendrinant galima pasakyti, kad Katalikų Bažnyčios pozicija demonų klausimu yra aiški ir tvirta. Iš tikrųjų šėtono ir demonų buvimas niekada nebuvo eksplicitiško Bažnyčios Magisteriumo teiginio objektas. Tačiau taip yra todėl, kad šis klausimas niekuomet nebuvo keliamas šiomis sąvokomis. Tiek eretikai, tiek tikintieji, remdamiesi Raštu, sutarė dėl šėtono ir demonų egzistavimo ir pragaištingų darbų. Todėl kai šiomis dienomis keliama abejonė dėl demonų tikrovės, būtina, kaip anksčiau minėjome, žvelgti į pastovų ir visuotinį Bažnyčios tikėjimą ir į jo pagrindinį šaltinį – Kristaus mokymą. Evangelijos mokyme ir tikėjimo šerdyje demonų pasaulio buvimas apreiškiamas kaip dogminis faktas. Šios studijos pradžioje parodytas dabartinis sunkumas nėra tik abejonė dėl antraeilio krikščioniškosios minties elemento, bet yra nuolatinio Bažnyčios tikėjimo, atpirkimo sampratos ir pirmiausia paties Jėzaus sąmoningumo tiesioginis neigimas. Todėl neseniai kalbėdamas apie blogį kaip „baisią, slėpiningą ir gąsdinančią tikrovę“, popiežius Paulius VI galėjo autoritetingai tvirtinti: „Nuo biblinio ir bažnytinio mokymo nukrypsta tas, kas atsisako ją pripažinti; taip pat kas įžvelgia joje save grindžiantį pradą, kuris nekyla iš Dievo kaip kiti kūriniai; arba aiškina tai kaip pseudotikrovę, mūsų nelaimių nežinomų priežasčių konceptualią ir fantastinę personifikaciją“ (94). Egzegetai ir teologai neturėtų likti kurti šiam įspėjimui.

Kartojame: mūsų dienomis Bažnyčia, pabrėždama demonų tikrovės egzistavimą, nesiekia nei nukelti į praeities dualistines ar manichėjiškas spekuliacijas, nei pasiūlyti racionaliai priimtinesnį pakaitalą. Bažnyčia nori tiesiog išlikti ištikima Evangelijai ir jos reikalavimams. Ji niekuomet neleido žmonėms nusikratyti savo atsakomybės, permetant kaltę dėl nuodėmių demonams. Bažnyčia nedvejodama priešinosi tokiems nukrypimams, kad ir kur jie atsirastų, ir drauge su Jonu Auksaburniu pareiškia: „Ne velnias, bet paties žmogaus aplaidumas atsakingas už visus žmonių nuopuolius ir visas nelaimes, dėl kurių jie skundžiasi“ (95).

Šioje srityje krikščioniškasis mokymas, energingai gindamas žmogaus laisvę bei orumą ir pabrėždamas Kūrėjo visagalybę bei gerumą, nėra pažeistas. Jis praeityje smerkė ir visuomet smerks bet kokį lengvabūdišką žmogaus pasiteisinimą, esą jį sugundė velnias. Šis mokymas atmetė tiek prietarus, tiek magiją; jis atmetė bet kokią doktrininę kapituliaciją fatalizmo atžvilgiu ir laisvės atsisakymą prievartos akivaizdoje. Bažnyčia, svarstydama apie galimą velniškąją intervenciją, panašiai kaip stebuklų atveju, visuomet laikosi kritinės nuostatos. Visuose tuose dalykuose Bažnyčia ragina laikytis santūriai ir apdairiai. Iš tikrųjų lengva tapti vaizduotės auka ir leistis suklaidinamiems pranešimų, kurie yra netikslūs, netinkamai perduoti arba tendencingai aiškinami. Šiais ir kitais atvejais reikia atpažinti, atlikti tyrimą ir atsižvelgti į jo rezultatus.

Bažnyčia visuomet išlieka ištikima Kristaus pavyzdžiui, pabrėždama, kad šv. Petro įspėjimas likti „blaiviems“ ir budėti neprarado aktualumo (1 Pt 5, 8). Mūsų dienomis iš tikrųjų reikia saugotis naujo „apsvaigimo“. Tačiau techninis pažinimas ir galia gali taip pat svaiginti. Šiandien žmogus didžiuojasi savo atradimais – ir dažnai teisėtai. Tačiau ar galime tvirtinti, kad mūsų aptariamoje srityje žmogiškosios analizės paaiškino visus reiškinius, apibūdinančius velnio buvimą? Ar šioje srityje neliko nieko problemiško? Ar hermeneutinė analizė ir Bažnyčios tėvų studijos išsprendė visus tekstuose iškylančius sunkumus? Taip tikrai nėra. Žinoma, anksčiau būta tam tikro naivumo, baiminantis savo minčių kryžkelėse sutikti demoną. Tačiau ar nebūtų taip pat naivu šiandien tikėtis, jog mūsų metodai netrukus leis tarti galutinį žodį apie giliuosius sąmonės klodus, kur susipina slėpiningi santykiai tarp sielos ir kūno, antgamtinio, paragamtinio ir žmogiškojo lygmens, tarp proto ir apreiškimo? Šie klausimai visuomet buvo laikomi labai plačiais ir sudėtingais. Mūsų šiuolaikiniai metodai, panašiai kaip ankstesnieji, turi taikymo ribas, kurių negali pranokti. Dera laikytis kuklumo, beje, būdingo tikram protingumui, idant išliktume tiesoje. Ši dorybė, atsižvelgianti taip pat į ateitį, palieka erdvės apreiškimo indėliui, trumpai tariant, tikėjimui.

Apaštalas Petras apeliuoja į tikėjimą, ragindamas priešintis velniui „tvirtu tikėjimu“. Tikėjimas mus moko, kad blogio tikrovė yra „gyva, dvasinė, iškrypusi ir gadinanti būtybė“ (96). Tikėjimas suteikia ir pasitikėjimo, nes užtikrina mus, kad šėtono galybė negali peržengti Dievo jam nustatytų ribų. Tikėjimas taip pat laiduoja, jog velnias, nors galėdamas gundyti, negali prievarta išgauti mūsų pritarimo. Tikėjimas  ypač  atveria  širdį maldai, čia jis pergalingai vainikuojamas ir leidžia mums Dievo galybės dėka triumfuoti prieš blogį.

Demonų tikrovė, konkrečiai paliudijama tuo, ką mes vadiname blogio slėpiniu, ir šiandien išlieka mįslė, gaubianti krikščioniškąjį gyvenimą. Mes ne ką geriau už apaštalus žinome, kodėl Viešpats tai leidžia ir kaip jis tuo pasinaudoja savo tikslams pasiekti. Tačiau gali būti, kad mūsų civilizacijoje, kuri yra tokia sekuliarizuota ir tiek susitelkusi į horizontalų žmogaus gyvenimo lygmenį, netikėtos šio slėpinio apraiškos daro mūsų suvokimą mažiau užsispyrėlišką. Tos apraiškos įpareigoja žmogų žvelgti toliau ir aukščiau, pranokstant tiesioginę akivaizdybę. Grasinimai, kuriais piktasis užtemdo mūsų kelią, leidžia įžvelgti anapusinę būtį, kuri ragina mus suprasti ir atsigręžti į Kristų, kad iš jo išgirstume gerąją naujieną apie dovanotą išganymo malonę.

…………….

Tikėjimo mokymo kongregacija patikėjo ekspertui parengti šią studiją, kurią kongregacija rekomenduoja kaip patikimą pagrindą iš naujo patvirtinant Magisteriumo doktriną krikščionių tikėjimo ir demonologijos tema. Dokumento tekstas italų kalba paskelbtas 1975 m. birželio 26 d. dienraštyje L’Osservatore Romano. Originalus tekstas prancūzų kalba paskelbtas prancūziškajame L’Osservatore Romano savaitraštyje 1975 m. liepos 4 d.

Išnašos

(1) Tvirta Bažnyčios nuostata prietarų atžvilgiu iš dalies gali būti paaiškinama Mozės įstatymo griežtumu, net jeigu jis formaliai nebuvo pagrįstas prietarų ir demonų ryšiu. Pavyzdžiui, 22, 17 be jokio paaiškinimo nustatoma mirties bausmė už kerėjimą. Kun 19, 26 ir 31 draudžiama magija, astrologija, nekromantija ir būrimas, o Kun 20, 27 prie to priduria dvasių iššaukimą. Įst 18, 10 atmetami žyniai, burtininkai, kerėtojai, tie, kurie tariasi su vaiduokliais bei dvasiomis ir teiraujasi mirusiųjų. Europoje ankstyvaisiais viduramžiais daugelis pagoniškųjų prietarų tebebuvo gyvi – tai paaiškėja iš šv. Cezarijaus Arliečio, šv. Eligijaus kalbų ir Martyno Bragiečio veikalo De correctione rusticorum, kur pateikiamas prietarų sąrašas (plg. PL 89, 810–818), ir atgailos knygų. Toledo Susirinkimas (Denz.–Sch., 205) ir vėliau Bragos Susirinkimas (Denz.–Sch., 459) pasmerkė astrologiją, tai taip pat padarė popiežius šv. Leonas Didysis savo laiške Astorgos vyskupui Turibijui (Denz.–Sch., 283). Tridento Susirinkimo 9-oji regula draudžia chiromantijos, nekromantijos ir pan. knygas (Denz.–Sch., 1859). Magijai ir burtininkavimui buvo skirta daug popiežių bulių (Inocento VIII, Leono X, Adriano VI, Grigaliaus XV, Urbono VIII), taip pat daugelio regioninių sinodų nutarimų. Dėl magnetizmo ir spiritizmo ypač žr. 1856 m. rugpjūčio 4 d. Šventosios Oficijos laišką (Denz.–Sch., 283–285).

(2) De Diabolo Tentatore, Homil. II, 1, PG 49, 257–258.

(3) Apd 23, 8. Atsižvelgiant į žydų tikėjimą angelais ir piktosiomis dvasiomis, niekas neįpareigoja mus neapibrėžta prasme pavartotą sąvoką „dvasios“ susiaurintai taikyti tik mirusiųjų dvasioms; ja taip pat nurodomos piktosios dvasios arba demonai. Tokia yra dviejų žydų autorių (G. F. Moore, Judaism in the First Centuries of the Christian Era, vol. 1, 1927, p. 68; M. Simon, Les sectes juives au temps de Jesus, Paris 1960, p. 25) ir vieno protestantų autoriaus (R. Meyer, T.W.N.T. VII, p. 54) nuomonė.

(4) Jėzaus žodžiai: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17), aiškiai rodo pagarbą praeičiai. Tolesnės eilutės (18–19) patvirtina tokį įspūdį. Kita vertus, tai, kad jis smerkė skyrybas (Mt 5, 31), atpildo įstatymą (Mt 5, 38) ir kt., labiau pabrėžia jo visišką nepriklausomybę, negu norą priimti praeitį ir ją atbaigti. Tą patį dar pagrįsčiau galima pasakyti apie jo smerkiančius žodžius fariziejams, kurie buvo perdėtai prisirišę prie savo senųjų tradicijų (Mk 7, 1–22).

(5) Mt 8, 28–34; 12, 22–45. Net priimdami domėn kiekvieno sinoptiko egzorcizmams suteikiamos prasmės variacijas, turime pripažinti tarp jų egzistuojančią plačią konvergenciją.

(6) Mt 5, 37; 6,13; plg. Jean Carmignac, Recherches sur le „Notre Père“, Paris 1969, p. 305–319. Toks yra bendras graikų, taip pat kai kurių Vakarų tėvų (Tertulijono, šv. Ambraziejaus, Kasijono) aiškinimas. Tačiau šv. Augustinas ir lotyniškųjų Mišių Libera nos kreipė į beasmenį šios frazės aiškinimą.

(7) E. Renaudot, Liturgiarum orientalium collectio, 2 (ad locum Missae); H. Denzinger, Ritus Orientalium, 1961, t. II, p. 436. Atrodo, kad toks buvo ir popiežiaus Pauliaus VI aiškinimas 1972 m. lapkričio 15 d. bendrosios audiencijos kalboje „Padre nostro <…> liberaci dal male“, nes ten kalbama apie blogį kaip apie gyvą ir asmeninį principą (L’Osservatore Romano, 1972 11 16).

(8) Mt 16, 18 taip suvokė P. Jouon, M. J. Lagrange, A. Medebiel- le, D. Buzy, M. Meinertz, E. Trilling, J. Jeremias ir kiti. Nesu- prantama, kodėl šiandien daugelis neatsižvelgia į Mt 16, 18, o sutelkia dėmesį tik į Mt 16, 23.

(9) Lk 22, 53; plg. Lk 22, 3. Ši vieta rodo, kaip priimta manyti, jog evangelistas „tamsybių siautėjimą“ suvokia asmeniškai.

(10) Žr. 2 Kor 4, 4 ištrauką, kurią popiežius Paulius VI nurodė minėtoje kalboje.

(11) 1 Kor 10, 19–20; Rom 1, 21–22. Tokio šios ištraukos aiškinimo laikytasi Vatikano II Susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium, 16: „At saepius homines, a Maligno decepti, evanuerunt in cogitationibus suis et commutaverunt veritatem Dei in mendacium, servientes creaturae magis quam Creatori…“.

(12) J. Quasten, Initiation aux Pères de l’Église, t. I, Paris 1955, p. 279 (= Patrology, vol 1, p. 246).

(13) Adv. Haer., V, XXIV, 3, PG 7, 1188 A.

(14) Ibid., XXI, 2, PL 7, 1179 C–1180 A.

(15) De Civitate Dei, lib. XI, IX, PL 41, 323–325.

(16) De Genesi ad Litteram, lib. XI, XXIV, 31, PL 34, 441–442.

(17) PL 76, 694, 705, 722.

(18) Šv. Ireniejus. Adv. Haer., VI, XL, 3, PG 7, 113 C.

(19) De Praescriptionibus, cap. XL, PL 2, 54; De Ieiuniis, cap. XVI, ibid., 977.

(20) „Firmiter credimus et simpliciter confitemur… unum universorum principium, creator omnium invisibilium et visibilium, spiritualium et corporalium, qui sua omnipotenti virtute simul ab initio temporis, utramque de nihilo condidit creaturam spiritualem et corporalem, angelicam videlicet et mundanam ac deinde humanam quasi communem ex spiritu et corpore constitutam. Diabolus enim et daemones alii a Deo quidem natura creati sunt boni, sed ipsi per se facti sunt mali. Homo vero diaboli suggestione, peccavit…“ (C.Oe.D. Conciliorum Oecumenicorum Decreta, Bologna 1973, 3, p. 230; Denz.-Sch. Enchiridion symbolorum, 800).

(21) Pirmasis pagal chronologinę seką yra Liono sinodo (1179–1181) suformuluotas Tikėjimo išpažinimas, kurį išpažino P. Valdo (ed. A. Dondaine; Arch. Fr. Pr., 16, 1946, 231–235), po to buvo Durando iš Hueskos (Durandus de Huesca) išpažinimas Taragonos vyskupo akivaizdoje 1208 m. (215, 1510–1513); galiausiai Bernardo Primo išpažinimas 1210 m. (216, 289–292). Denz.-Sch., 790–797 pateikiamas šių dokumentų palyginimas.

(22)  Bragos  Susirinkime  (560–563)  Portugalijoje  (Denz.-Sch451–464).

(23) C.Oe.D., p. 5 ir 24; Denz.-Sch., 125–150.

(24) Denz.-Sch., 188.

(25) Jeruzalėje (Denz.-Sch., 41), Kipre (aprašė Salamino vyskupas Epifanijus, Denz.-Sch., 44), Aleksandrijoje (Denz.-Sch., 46), Antiochijoje (ibid., 50), Armėnijoje (ibid., 84) ir kt.

(26) P.E. (Prex Eucaristica, ed. Hänggi-Pahl, Fribourg 1968), p. 244.

(27) P.E., p. 232 ir 348.

(28) P.E., p. 327, 332 ir 382.

(29) Adv. Haer., II, XXX, 6, PG 7, 818 B.

(30) PG 25, 199–200.

(31) De Fide orthodoxa Contra Arianos: veikaluose, priskiriamuose šv. Ambraziejui (PL 17, 549) ir Febadijui (Phebadius, PL 20, 49).

(32) De Genesi ad Litteram Liber Imperfectus, I, 1–2, PL 34, 221.

(33) De Fide Liber Unus, III, 25, PL 65, 683.

(34) Šį imperatoriaus Mykolo Paleologo išsakytą Tikėjimo išpažinimą Susirinkimo aktuose išlaikė Hardouinas ir Mansi. Jį galima lengvai rasti Denz.-Sch., 851. C.Oe.D. leidime (Bologna, 1973) jis praleistas nenurodant priežasčių (Vatikano I Susirinkime Deputatio fidei reliatorius oficialiai jį nurodė: Mansi t. 52, 113 B).

(35) Sess. IX. Bulla Unionis Coptorum, C.Oe.D., p. 571; Denz.-Sch., 1333.

(36) Denz.-Sch., 1862 (C.Oe.D. tai nepateikiama).

(37) Sess. III, Constitutio „Dei Filius“, cap. 1, C.Oe.D., p. 805–806; Denz.-Sch., 3002.

(38) Šios sektos įkūrėjas Manis gyveno III a. Nuo vėlesnio šimtmečio reiškėsi Bažnyčios tėvų priešinimasis manicheizmui. Epifanijus šiai erezijai skyrė platų traktatą ir ją atmetė (Haer. 66, PG 42, 29–172). Šv. Atanazas apie ją kalba pasitaikius progai (Oratio contra Gentes, 2, PG <25, 6 C). Šv. Bazilijus parašė apie ją nedidelį traktatą: Quod Deus non sit auctor malorum (PG 31, 330-354). Didimas Aleksandrietis yra veikalo Contra Manichaeos autorius (PG 39, 1085–1110). Vakaruose šv. Augustinas, jaunystėje priėmęs manicheizmą, po savo atsivertimo sistemingai su juo kovojo (plg. 42).

(39) Oratio 40, In Sanctum Baptisma, par. 45, PG 36, 424 A.

(40) Šia prasme Bažnyčios tėvai aiškino Iz 14, 14 ir Ez 28, 2, kur pranašai smerkė pagonių Babilono ir Tyro karalių puikybę.

(41) „Nesakykit man, kad blogis visuomet egzistavo velnio viduje; pradžioje jis buvo nuo blogio laisvas; tai yra tik jo būties akcidencija, kuri atsirado kaip pasekmė“ (Šv. Jonas Auksaburnis. De Diabolo Tentatore, Homil., II, 2, PG 49, 260).

(42) Quod Deus non sit auctor malorum, 8, PG 31, 345 C–D.

(43) Oratio 38, In Theophania, 10, PG 36, 320 C–321 A. Oratio 45, In Sanctum Pascha, ibid., 629 B.

(44) Plg. aukščiau, 67.

(45) Contra Manichaeos, 16 taip aiškinama Jn 8, 44 (in veritate non stetit), PG 39, 1105 C; plg. Enarratio in Epist. B. Iudae, in v. 9, ibid., 1814 C–1815 B.

(46) Adversus Marcionem, II, X, PL 296–298.

(47) Plg. paragrafą po pirmojo iš De Trinitate kanonų.

(48) Apologia Proph. David, I, 4, PL 14, 1453 C–D; In Psalmum 118, 10, PL 15, 1363 D.

(49) De Genesi ad Litteram, lib. XI, XX–XXI, 27–28, PL 34, 439–440.

(50) „Si quis confitetur angelum apostaticum in natura, qua factus est, non a Deo factum fuisse, sed ab se esse, ut de se illi principium habere adsignet, anathema sit. Si quis confitetur angelum apostaticum in mala natura a Deo factum fuisse et non dixerit eum per voluntatem suam malum concepisse, anathema illi. Si quis confitetur angelum Satanae mundum fecisse, quod absit, et non indicaverit (iudicaverit) omne peccatum per ipsum adinventum fuisse“ (De Trinitate, VI, 17, 1–3, ed. V. Bulhart, CC.S.L., 9, p. 89–90; PL 62, 280–281).

(51) CSEL XXV/2, p. 977–982; PL 42, 1153–1156.

(52) De Genesi ad Litteram Liber imperfectus, 1, 1–2, PL 34, 221.

(53) Denz.-Sch., 188.

(54) Tai yra šeštoji pastaba memorandume, kurį Astorgos vyskupas siuntė popiežiui kaip jo atstovas.

(55) „Sexta annotatio indicat eos dicere quod diabolus numquam fuerit bonus, nee natura eius opificium Dei sit, sed eum ex chao et tenebris emersisse: quia scilicet nulluni sui habeat auetorem, sed omnis mali ipse sit principium atque substantia: cum fides vera, quae est catholica, omnium creaturarum sive spiritualium, sive corporalium bonam confiteatur substantiam, et mali nullani esse naturam; quia Deus, qui universitatis est conditor, nihil non bo- num fecit. Unde et diabolus bonus esset, si in eo quod factus est, permaneret. Sed quia naturali excellentia male usus est, et in veritate non stetit (Joan. 8, 44), non in contrariam transiit substantiam, sed a summo bono, cui debuit adhaerere, descivit…“ (Epist. 15, cap. VI, Lk 54, 683; plg. Denz.-Sch., 286; B. Vollmano OSB redaguotame kritiniame tekste nurodomi tik skyrybos ženklų variantai).

(56) „Cap. IX: Fides vera, quae est catholica, omnium creaturarum sive spiritualium, sive corporalium bonam confitetur substantiam, et mali nullam esse naturam; quia Deus, qui universitatis est conditor, nihil non bonum fecit. Unde et diabolus bonus esset, si in eo quod factus est permaneret. Sed quia naturali excellentia male usus est, et in veritate non stetit, non in contrariam substantiam transiit, sed a summo bono, cui debuit adhaerere, discessit“ (De Ecclesiasticis Dogmatibus, PL 58, 995 C–D). Tačiau pradinėje šio veikalo recenzijoje, kuri kaip priedas paskelbta prie šv. Augustino raštų, šis skyrius nenurodomas (PL 42, 1213–1222).

(57) De fide seu de regula fidei ad Petrum liber unus, PL 65, 671–706. „Principaliter tene“ (III, 25, col. 683 A); „Fermissime… tene“ (IV, 45, col. 694 C). „Pars itaque angelorum quae a suo creatore Deo, quo solo bono beata fuit, voluntaria prorsus aversione discessit…“ (III, 31, col. 687 A); „…nullamque esse mali naturam“ (XXI, 62, col. 699 D–700 A).

(58) Concilia Gallica (314–506), CC.S.L., 148, ed. Ch. Munier, p. 165, 25–26; taip pat kaip Ordo XXXIV priedas, in: M. Andrieu, Ordines romani, t. III, Lovanii 1951, p. 616.

(59) PL 215, 1512 D; A. Dondaine, Arch. Fr. Pr., 16 (1946), 232; Denz.-Sch., 797.

(60) Denz.-Sch., 457.

(61) Plg. aukščiau, 44.

(62) PL 204, 1235–1272. Plg. E. Delaruelle, Dict. Hist. et Geogr. Eccl., vol. XV, col. 754–757.

(63) PL 204, 775–792. To laikotarpio Šiaurės Italijos istorinį kontekstą gerai aprašė Padre Ilarino da Milano, Le eresie medioevali (XI–XV a.) in: Grande Antologia filosofica, vol. IV, Milano 1954, p. 1599–1689. Tas pats Padre Ilarino da Milano taip pat studijavo Bonacursus veikalą: Manifestatio heresis Catarorum quam fecit Bonacursu: Vatikano bibliotekoje Codex Ottob. Lat. 136, Aevum 12 (1938) 281–333.

(64) „Sed primo de fide. Contra quam proponit sententiam falsitatis et iniquitatis, dicens Deum omnipotentem sola invisibilia et incorporalia creasse; diabolum vero, quem deum tenebrarum appellat, dicit visibilia et corporalia creasse. Quibus predictis addit hereticus duo esse principia rerum: unum boni, scilicet Deum omnipotentem: alterum mali, scilicet diabolum. Addit etiam duas esse naturas: unam bonam, incorporalium, a Deo omnipotente creatam; alteram malam, corporalium, a diabolo creatam. Hereticus autem qui hoc dicit antiquus Manicheus, nunc vero Carharus appellatur“ (Summa Contra Haereticos, Cap. I, ed. Joseph N. Garvin and James A. Corbett, University of Notre Dame, 1958, p. 4).

(65) Šis traktatas, kurį rado ir pirmą kartą paskelbė tėvas Antoine Dondaine OP, neseniai buvo išleistas antruoju leidimu: Livre des deux principes. Introduction, texte critique, traduction, notes et index, parengė Christiane Thouzellier, S. Chr. 198, Paris 1973.

(66) L. c. par. 1, p. 160–161.

(67) Ten pat, par. 12, p. 190–191.

(68) „Dominus papa summo mane missa celebrata et omnibus episcopis per sedes suas dispositis, in eminentiorem locum cum suis kardinalibus et ministris ascendens, sancte Trinitatis fidem et singulos fidei articulos recitari fecit. Quibus recitatis quesitum est ab universis alta voce: ‘Creditis haec per omnia?’. Responderunt omnes: ‘Credimus’. Postmodum damnati sunt omnes heretici et retrobate quorundam sententie, Joachim videlicet et Emelrici Parisiensis. Quibus recitatis iterum quesitum est: ‘An reprobatis sententias Joachim et Emelrici?’. At illi magis invalescebant damnando: ‘Reprobamus’“ (A New Eyewitness Account of the Fourth Lateran Council, išleido S. Kuttner ir Antonio Garcia y Garcia in: Traditio 20 (1964), 115–128, ypač p. 127–128).

(69) Sess. VI: Decretum de iustificatione, cap. V, C.Oe.D., p. 672; Denz.-Sch., 1525.

(70) Sess. XIII, cap. I, C.Oe.D., p. 693; Denz.-Sch., 1636–1637.

(71) Sess. VI, cap. XIII, C.Oe.D., p. 676; Denz.-Sch., 1541.

(72) Denz.-Sch., 291: Ši formuluotė bus pakartota Tridento Susirinkimo V sesijos kan. 1 (C.Oe.D., p. 666; Denz.-Sch., 1511).

(73) Sess. VI, Bulla unionis Coptorum, C.OeD., p. 575–576; Denz.- Sch., 1347–1349.

(74) Sess. VI, cap. I, C.Oe.D., p. 671, Denz.-Sch., 1521.

(75) Kol 1,13–14, pacituota tame pačiame dekrete, III sk., C.Oe. D., p. 672; Denz.-Sch., 1523.

(76) Sess. XIV: De Poenitentia, cap. I, C.Oe.D., p. 703; Denz.-Sch., 1668.

(77) Šis ritas jau pasirodo III a. Apaštalų Tradicijoje (ed. B. Botte, 21 sk., p. 46–51) ir IV a. Apaštalų konstitucijų liturgijoje, VII, 41 (ed. F.-X. Funk: Didascalia et Constitutiones Apostolorum, t. I, 1965, p. 444–447).

(78) Ad gentes, 3 ir 14 (atkreiptinas dėmesys į Kol 1, 13, taip pat eilę citatų nuorodoje prie nr. 14).

(79) Gaudium et spes, 37.

(80) Ef 6, 11–12, nurodyta Lumen gentium, 48.

(81) Ef 6,12, taip pat nurodyta Lumen gentium, 35.

(82) Lumen gentium, 5.

(83) C. Vagaggini OSB, Il senso teologico della liturgia. Saggio di liturgia teologica generale, Rome, 1965, 4, XIII sk., Le due città, la liturgia e la lotta contro satana, p. 346–427; Egon von Petersdorff, De daemonibus in liturgia memoratis, Angelicum XIX (1942), p. 324–339; idem, Dämonologie, I, Dämonen im Weltplan; II. Dämonen am Werk, München, 1956–1957.

(84)  Žr.  Ordo  excommunicandi  et  absolvendi,  ypač  paraginimą „Quia N. diabolo suadente…“, Pontificale Romanum, ed. 2a., Regensburg, 1908, p. 392–398.

(85) Cituojame iš maldos Commendo te: „Ignores omne, quod horret in tenebris, quod stridet in flammis, quod cruetat in tormentis. Cedat tibi teterrimus satanas cum satellitibus suis…“.

(86) Taip nustatyta Motu Proprio Ministeria Quaedam IV paragrafe: „Ministeria in tota Ecclesia latina servanda, hodiernis necessitatibus accommodata, duo sunt, Lectoris nempe et Acolythi. Partes, quae hucusque Subdiacono commissae erant, Lectori et Acolythae concreduntur, ac proinde in Ecclesia latina ordo maior Subdiaconatus non amplius habetur. Nihil tamen obstat, quominus, ex Conferentiae iudicio, Acolythus alicubi etiam Subdiaconus vocari possit“ (AAS 64, 1972, p. 523). Taip panaikinta egzorcisto tarnyba, tačiau taip pat nenumatyta, kad atitinkamus įgaliojimus vykdytų lektoriai arba akolitai. Motu Proprio tik pareiškiama (p. 531), kad Vyskupų konferencija savo regionui gali prašyti ostiarijaus, egzorcisto ir katecheto pareigybių.

(87)  Perėjimas  prie  prašomosios  formos  buvo  įvykdytas  po „eksperimentų“, kuriuos savo ruožtu lydėjo apmąstymai ir diskusijos Consilium.

(88) Ordo Initiationis Christianae Adultorum, ed. typ. Rome, 1972, nr. 101, 109–118, p. 36–41.

(89) Ten pat, 25, p. 13; ir nr. 154–157, p. 54.

(90) Taip buvo nuo pirmojo leidimo: Ordo Baptismi Parvulorum, ed. typ. Rome, 1969, p. 27, nr. 49; ir p. 85, nr. 221. Vienintelė naujovė tai, kad šis egzorcizmas įgyja prašymo formą oratio exorcismi, taip pat, kad po jos tiesiogiai seka unctio praebaptismalis (ten pat, nr. 50). Tačiau abidvi apeigos, egzorcizmas ir patepimas, kiekviena turi savo baigiamąją formulę.

(91) Naujame Ordo Paenitentiae, ed. typ. Rome, 1974, atkreiptinas dėmesys į maldą Deus humani generis benignissime conditor (p. 85–86, Appendix II); nepaisant nežymių pakeitimų, yra identiška maldai, turinčiai tokią pačią pradžią, Didžiojo ketvirtadienio Ordo Reconciliationis Poenitentium (Pontificale Romanum, Ratisbona, 1908, p. 350).

(92) Ordo Unctionis Infirmorum eorumque Pastoralis Curae, ed. typ. Rome, 1972, p. 33, nr. 73.

(93) Ten pat, p. 34, nr. 75.

(94) „Esce dal quadro dell’insegnamento biblico ed ecclesiastico chi si rifiuta di riconoscerla esistente; ovvero chi ne fa un principio a se stante, non avente essa pure, come ogni creatura, origine da Dio; oppure la spiega come una pseudorealtà, una personificazione concettuale e fantastica delle cause ignote dei nostri malanni.“ „Gelbėk mus nuo pikto“: kalba 1972 m. lapkričio 15 d. bendrojoje audiencijoje (L’Osservatore Romano 1972 11 16). Šventasis Tėvas išreiškė panašų susirūpinimą tų pačių metų birželio 29 d. homilijoje „Būkite tvirti tikėjimu“(L’Osservatore Romano 1972 06 30–07 01).

(95) De Diabolo Tentatore, Homil. II, PG 49, 259.

(96) Popiežius Paulius VI, ten pat.

Krikščioniškas tikėjimas ir demonologija (EIS.katalikai.lt)

Kun. A. Valkausko pastabos dėl šio dokumento

Scroll to Top
Skip to content