BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dievui priklauso viskas

Nors mes esame Dievo rankų darbas (Iz 64, 7), bet pirmųjų žmonių neadekvatus troškimas būti kaip Dievas (Pr 3, 5) ne tik šį darbą sudergė, bet Jam atvėrė galimybę dėl šių nuostabių kūrinių amžinosios gerovės siųsti vienintelį savo Sūnų, kad visi matytų ir suprastų: Dievas visus žmones iš tiesų myli begaline meile, nes iš anksto žinodamas, kad Jo Sūnus bus nukryžiuotas, leido, kad tai įvyktų.  

Kai Jėzus į begėdiškai veidmainingą fariziejų klausimą: „Ar reikia imperatoriui Tiberijui, kuriam anuomet pavaldūs buvo ir žydai, mokėti mokesčius?“ (žr. Mt 22, 17), - rodydamas vienoje denaro pusėje iškaltą minėto valdovo atvaizdą, atsakė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21), atrodė, kad iš pirmo žvilgsnio tarp ciesoriaus ir Viešpaties buvo pravesta takoskyra. Vertinant iš Biblijos pozicijų, viskas priklauso Aukščiausiajam, nes bet kuris pasaulio prezidentas, premjeras ar karalius turi tik tiek valdžios galių, kiek jų suteikė Dievas (plg. Rom 13, 1). Bet kuriuo metu Jis neteisingą Jo duotos valdžios dalininką – pareigūną - gali pritrėkšti kaip blusą, bet Jis taip nesielgia, nes nenori nedorėlio  mirties; kantriai laukia, kad jis sugrįžtų iš savo paklydimų kelio ir būtų gyvas (Ez 33, 11), taptų vertas būsimos amžinybės...

Neįmanoma visur ir iki gyvenimo pabaigos elgtis sąžiningai, jei, pavyzdžiui, individas dėl tam tikros baimės pirmenybę teikia valdžios atstovams, o jo įsivaizduojamas Dievas yra kažkur tik padrikų minčių rūke. Antai sovietmetyje daugelis vogdavo iš fabrikų, gamyklų, nes laikėsi motyvacijos: „Valdžia man už valdišką darbą moka tik grašius, mane apvagia, tad kodėl aš, kai turiu galimybę, negaliu pasiimti tai, kas priklauso man?“ Anuomet valdžia iš tiesų pernelyg mažus atlyginimus mokėdavo darbininkams, tarnautojams ir kitiems, bet vogti – atlikti morališkai destruktyvų ir asmenybę žlugdantį veiksmą – uždusinti savo vidinį sąžinės balsą, ardyti Dievo nustatytą tvarką ir griauti visuomenės dvasinius pamatus.

Deja, ir mūsų laikais esti žmonių, kurie manydami, kad niekas nepastebės apgaulės, pavyzdžiui, neleistinais būdais mažina vandens skaitiklių rodmenis... Dėl tikėjimo stokos kai kurie žmonės net nepagalvoja, kad juos visada mato Dievas, kad už savo veiksmus teks neišvengiamai Jam duoti visų minčių bei poelgių apyskaitą. Galima apgauti savo sąžinę, kartais ir pareigūnus, bet Dievo – ne. Viešpats kiaurai mato kiekvieną ir viską apie jį žino, nes Jis – Visažinis. Dievas negali padaryti tik vieno dalyko: atsisakyti savo tapatybės - išsiginti savęs (2 Tim 2, 13).

Tiktai tada būsime ištikimi priesakui „atiduoti ciesoriui“, kai pirmiau prie Dievo Sūnaus kojų sudėsime savo Jam ištikimybe grįsto gyvenimo vaisius. Viskas priklauso nuo Jėzaus įsileidimo į savo širdis bei Jam atsidavimo laipsnio... Tik tada mūsų visuotinė gerovė bus mūsų pačių rankose. Kuo labiau mylėsime Jį tikėjimo darbais, tuo visuomenė visokeriopai turtės. Bus daugiau sąžiningų piliečių, turėsime mažiau kyšininkų ir kalėjimuose sėdinčiųjų; daugiau bus besirūpinančių savo bei kito sveikata, mažiau sergančiųjų; daugiau laisvos kūrybinės Dievą garbinančios iniciatyvos bei altruistinio gerumo pavyzdį liudijančio užsidegimo ir mažiau kičo – menkaverčio pramoninio produkto bei pramoginės industrinės invazijos apraiškų... Daugiau bus sveiko maisto prekybos centrų ir mažiau alkoholio prekyviečių, nes, kardinaliai besikeičiant žmonių mąstymui, neišvengiamai kinta vertybinės nuostatos, įpročiai ir gyvenimo būdas. Pagaliau dangus „sprogs“ dėl gyventojų gausybės, o pragaras, amžinai apgailestaudamas lies karčias ašaras, kad ne viską jo agentai žemėje tinkamai padarė...

Popiežius Pranciškus neseniai šv. Mortos koplyčioje aukotų Mišių homilijoje kalbėjo: „Kvailumas - neklausymas, tas pats kas „nežinau“, „negirdžiu“, nesugebėjimas išgirsti Dievo žodį. Tai - tie atvejai, kai Jo žodis manęs nepasiekia, kai jo neįsileidžiu, nes jo neklausau. Neišmanėlis, kvailys neklauso. Jis mano, kad klauso, bet iš tiesų neklauso. Jis elgiasi kaip jam patinka. Dievo žodis nepatenka į jo širdį, nes joje nėra vietos meilei. O jei ir patenka, tai patenka tarsi distiliuotas, priderintas prie jo pasaulėžiūros. Neprotingi žmonės nemoka klausyti, ir kurtumas veda į sugedimą. Dievo žodis nepasiekia, nes nėra vietos meilei, o galiausiai nelieka vietos ir laisvei“.

Taigi viskas priklauso nuo mūsų širdies erdvumo Dievo žodžio priėmimui. Jei nepaisant trukdžių - nuovargio faktoriaus, nevalingo išsiblaškymo, sveikatos būklės ir panašių dalykų - vis tiek norime priimti Jo tiesą, esame palaiminti, nes negali būti, kad Dievas nepagerbtų mūsų širdies, proto ir valios pastangų. Būsime budrūs ir pamatysime, kaip pats Dievo Žodis per Jo mums siųstus aplinkinius ateina į mūsų kasdienybę. Juk mes esame sukurti vienas kitam.

Dėkosime Viešpačiui ne tik už geruosius – bendraminčius, bet ir už mums pavydžius asmenis, mūsų nenorinčius suprasti ir priimti... Mes nesiliausime už juos meldęsi, nes jie yra tie, kuriuos Dievas priima mylėdamas lygiai tokia pat dieviška meile kaip ir mus, nes iš anksto mato, kaip mes vienas kitam danguje spaudžiame dešinę ranką džiaugdamiesi, kad ne veltui „kas Dievui – Dievo“ skyrėme pirmąją vietą.

Kun. Vytenis Vaškelis