BM Slide Login

Paieška svetainėje

Žvelgti per tikėjimo prizmę

Dievo šviesoje gebame tinkamai suvokti savo galutinę paskirtį, pašaukimą ir neįkainuojamą dvasinę vertę. Jis mus iškėlė į savo garbingiausios kūrinijos viršūnes, nes tik angelams ir žmonėms duota išskirtinė privilegija suprasti, kas esame ir kam priklausome. Jei Aukščiausiajam dėkosime už sukūrimą, įvykdytą Atpirkimą ir nuolatinį mūsų egzistencijos palaikymą, neprotingai nesididžiuosime, nes žinome, kad mūsų gyvybė yra panaši į garą (plg. Jok 4, 14).

Žmogui duota mąstymo galia, kad, dažnai atsiribodamas nuo mažų dalykų, objektyviai įvertintų tuos laiko ženklus, kurių nedera apeiti tylomis. Kai mūsų tikėjimas yra apšviestas malonės šviesos, suprantame ne tik gamtos bei kitų reiškinių pokyčių būtinumą, bet kalbame apie šio laiko prasmę (plg. Lk 12, 56) ir stengiamės, laikydamiesi Dievo žodžio, teisingai vertinti visus dalykus. Bet jei stokojame Šventojo Rašto bei Bažnyčios mokymo pažinimo, mūsų sprendimai esti perdėm fragmentiški, paviršutiniški ir dėl to klaidingi, nes savyje neturime tiesos jėgos, kuri demaskuotų bet kokį melą, šalintų baimę, suteiktų ramybę ir viltį.

Kai kas mėgina teisintis: „Dėl daugybės reikalų Biblijos skaitymui neturiu ir bent šiais metais neturėsiu laiko“. Jei taip, tuomet, nepažindami Apreiškimo nepažinsime Kristaus, nežinosime, kokių teisingų sprendimų Jis iš mūsų laukia, ir, jei tai tęstųsi dešimtmečiais, gyvenimo pabaigoje gali ateiti sąmonę persmelkiantis nušvitimas: „Greitu laiku teks viską palikti... Į ką daugiausia buvo nukreiptos mano mintys ir sielos troškimai? Juk nuo šio atsakymo priklauso mano ateitis... Ar esu pasirengęs visa širdimi džiaugtis būsimuoju susitikimu su visko Davėju ir Teisėju?“ Šv. Jonas Chrizostomas, gyvenęs IV - V amžiuose, pasauliečiams rašė: „Argi ne tavo reikalas Šventąjį Raštą skaityti, kai esi įsipainiojęs į tūkstantį rūpesčių?“ Tai ypač aktualu mums, gyvenantiems spindinčioje atsinaujinančių  technologijų aplinkoje, besiplečiančios pramogų industrijos apsuptyje ir ypač galingoje begalės interneto virtualių vaizdų bombardavimo įtakoje, ne visada suprantantiems, kaip labai svarbu visomis išgalėmis atsispirti toms nuolat atakuojančioms pagundoms, kurios kėsinasi išvaistyti mums skirtą laiką, užvaldyti protą ir pavergti širdį...

Todėl vienas svarbiausių mūsų gyvenimo tikslų – į šio rafinuotai klastingojo pasaulio iššūkius kasdien (geriausia vakare) atsiliepti būtinu bent trumpos laiko atkarpėlės skyrimu maldingam savo sąžinės ištyrimui. Tylos laiko pauzėje nurims mūsų siela, ir maldoje prašysime prasmingo buvimo su Dievu, kad, prisiminę, kaip elgėmės dieną, ne tik gailėtumės dėl savo klaidų, bet ir Jam padėkotume už patirtą globą, gautus Šventosios Dvasios įkvėpimus, įžvalgas, padarytus teisingus sprendimus, už tinkamai priimtas nuoskaudas, džiaugsmo minutes...

Po asmeninės sąžinės apyskaitos, gebame tinkamiau vertinti ir meto ženklus. Viena iš tam tikrą pasaulio taikai keliančių grėsmių – Šiaurės Korėjos diktatoriaus ir jo klikos narių dedamos didžiulės pastangos atkreipti į save dėmesį, kad šią totalitarinę Rytų Azijos šalį, turinčią branduolinių ginklų ir karu grasinančią kai kurioms kitoms šalims, kaip lygiavertę pripažintų kitų galingų pasaulio valstybių vadovai. Nors visai neseniai Jungtinių Tautų Taryba dar kartą pasmerkė Šiaurės Korėjos įvykdytą balistinės raketos bandymą, kai ji praskriejo virš Japonijos, bet minėtos šalies lyderis Kim Čen Unas, užuot ėmęs keisti savo planus, pagrasino paleisti virš Japonijos daugiau raketų. Šiaurės Korėjos grasinimų retorika, perauganti į neprognozuojamų karinių veiksmų eskalaciją, tampa pavojinga daugeliui žemės gyventojų...

Katekizme skaitome, kad „taika yra ne vien tik karo nebuvimas ir ne tik rūpestingai subalansuota priešiškų jėgų pusiausvyra (...) Taikos metu žmonių sugyvenimas yra broliškai solidarus“. Tačiau kylant karo grėsmei, neužtenka valstybių vadovų posėdžių, kuriuose ieškoma konsensuso dėl taikos... Tikintieji, įžvalgiau suvokdami realų pavojų taikai, pirmiausia vieningai meldžiasi už taikos išsaugojimą ir prašo dangų pagalbos, kad ypač globalaus pasaulio tvarką ardantiems bei bet kokią taikos formą ignoruojantiems diktatoriams siųstų tokį suvokimą, jog jie pradėtų atsitokėdami suprasti: branduolinis karas pražudys ir jo sukėlėjus. Jei jiems išminties pradžia dar nėra Dievo baimė, tada tebūna bent išlikimo gyventi... Juk kas pakels mirtimi alsuojantį kalaviją prieš kitą, tas greitai ar ilgainiui pats nuo jo žus (plg. Mt 26, 52).

Artėjantys didieji Šiluvos atlaidai, į kuriuos piligrimai vyksta turėdami širdyje įvairių kilnių intencijų, primena, kad Dievo Motina yra visada pasiruošusi išklausyti mūsų maldas ne tik už taikos išsaugojimą Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Rašytojas Rene Laurentinas (Rene Laurentin), rašydamas apie Marijos apsireiškimus, pastebi: „Modernusis pasaulis atsidavė nuodėmei. Jis save naikina... Įspėdama apie karo pavojų, Madona primena mums, kad Dievas yra visų mūsų problemų Išrišėjas“.

Taigi kai tikime ir pasitikime Viešpačiu, Jis yra mūsų nesugriaunama tvirtovė bei tikrasis ramybės prieglobstis net didžiausių iššūkių metu.

Kun. Vytenis Vaškelis