Kad suprasti šios dienos Evangelijos prasmę, reikia prisiminti, kad Jėzus apsistojęs fariziejaus, kurio buvo pakviestas į vaišes, namuose. Iš tradicijos žinome, kad ta grupė prisidėjo prie klastingo kaltinimo, kankinimo ir nužudimo. Tačiau Jėzus priima viešnagę tos grupės lyderio namuose. Jėzui nėra vietų ar asmenų kuriuos niekintų jeigu yra nuoširdžiai pakviestas. Trokšta išnaudoti tokį momentą, kad galėtų skelbti savo mokslą. Nesipiktina ir nepaniekina jokio asmens ar vietos, jei tik turi galimybę ir žino, kad Jo akivaizda ir Jo žodis gali padaryti ką gero. O kaip yra mūsų gyvenime? Ar kartais nesusidarome išankstinės nuomonės, kad yra grupės žmonių ar pavieniai asmenys, kurių atžvilgiu nedarome pastangų, kad apdovanoti juos gėriu, nes mums atrodo, jog tų veiksmų efektai gali pasirodyti pražūtingi. 

Išbraukimas ko nors jau iš anksto gali būti didelės puikybės išraiška, nes tuo mes galutinai įvertinam, kas ir kur, ir kokiu būdu gali patirti Dievo gerumą arba būti jo išgelbėtas. Toks galvojimas labai dažnai priveda prie to, kad pradedame tikėtis didesnių pasikeitimų, o paniekinam mažus dalykus. Kartais aplankymas senos močiutės atrodo nereikšmingas, o besitęsiantis mėnesiais užsispyrusio vaiko tylėjimas tėvo ar motinos atžvilgiu tampa normaliu reiškiniu. Arba kaimyno apkalbinėjimas – ,,teisingumo pasireiškimu“ ir t. t. 

Pastebime, kad Jėzus mokymu nurodančiu, kaip užimti vietą prie stalo apeliuoja į nusižeminimą. Jei būsi pakviestas į vaišes nesistenk pernelyg sureikšminti savo dalyvavimo. Tačiau jei pats esi šeimininkas, tai tegu tavo pakviestųjų sąraše svečiai nesusidaro paslėptos klastingos potekstės, kad dėka pakviestųjų išgirsi pagyrimo žodžius, pasijusi įvertintas, o pagaliau ateityje svečiai atsidėkos tau savo vaišėmis. Tada abi laikysenos būtų tuštybės arba savanaudiškumo reiškiniu. 

Tačiau tuo mokslu Jėzus nori mus pamokyti, kad kaip vaišėse šeimininkas turi paskirti dalyviams vietas prie stalo, tokia yra ir išganymo tvarka – Viešpats Dievas pašaukia ir Jis žinodamas kiekvieno širdį, žino kam priklauso pirma vieta, o kam sekanti. Kad mes tuo būdu žiūrėtume į vaišias, tai yra įmanoma, kad taipogi kitaip pasielgtume kviesdami į žemiškas vaišes. 

Ateities vaišėse neturės jokios įtakos priklausimas partijai, visuomenės titulai, pažintys, šeimų giminystė, o taip pat papirkimas, nei stiprus stumdimasis alkūnėmis. Tai kas šiandien labai svarbu, nelaikysime kriterijumi kviesdami ir ieškodami vietos Dangiškoje Puotoje. Tada bus įvertintas ,menkumas“, paslėptas gyvenimas, nusižeminimas, o labiausiai apdovanoti bus tie kurie neturėjo jokių pretenzijų. 

Šiandieninis Jėzaus mokymas duoda dar vieną pamoką, kuri mums, žmonėms pakviestiems į Dangiškąją Puotą, gali padėti surasti tinkamą vietą: 

Kalbama apie vaišes paaukotas ypatingiems vargšams luošiems, raišiems ir neregiams ar visuomenės izoliuotiems. Konkreti ir ryžtinga pagalba ne vienam iš jų gali užbaigti izoliavimo pojūtį, o mums tapti garantija kad nepasiliksime netekę Dievo Karalystės. 

Prisiminkime, kad pagal šios dienos Evangeliją tik kiti, gal kuriuos laikome "nevertais“ dėl jų luošumo gali padėti mums, kad mes galutinai gautume laukiamą apdovanojimą; nes iš tiesų tik tai yra užskaitoma. 

Štai kodėl taip svarbu tai, kad mes sustotume ties šios dienos Evangelijos žodžiais bei pamąstytume apie vargšus ir nepilnaverčius ir kartu su jais patektume į Amžinąją Puotą. 



Kun. Leszek Skalinski SDS 

Vertė kun. Edmundas Rinkevičius